www.voruta.lt

Šių metų birželio 5 d. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijoje įvyko iškilminga ceremonija, kurios metu dokumentinio paveldo saugotojams buvo įteikti penki UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ liudijimai. Nacionalinio komiteto nariai ir nepriklausomi dokumentinio paveldo ekspertai, įvertinę Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomą Raportų knygą „Vytauto Didžiojo garbei“, pripažino ją nacionalinės reikšmės objektu.

Ceremonijos metu UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ vadovas prof. dr. Rimvydas Laužikas liudijimą įteikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo vyriausiajam archyvistui Vaidui Agurkiui. Renginio dalyviams ir svečiams V. Agurkis trumpai pristatė  Raportų knygą „Vytauto Didžiojo garbei“, jos unikalumą bei svarbą Lietuvos nacionaliniam paveldui.

Raportų knyga „Vytauto Didžiojo garbei“ – tai didelio formato rankų darbo albumas odiniu viršeliu. 1930 m. minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo metus ir 520-ąsias Žalgirio mūšio metines, Raportų knyga apkeliavo visą Lietuvą. 162 šios knygos puslapiuose buvo surinkta gausybė gyventojų parašų ir net 1540 įstaigų, organizacijų antspaudų. Raportų knygos kelionė po Lietuvą buvo skirta ne tik pagerbti Vytautą Didįjį, bet dar kartą priminti Vilniaus krašto klausimą.

Renginio metu buvo pagerbti kiti šiais metais į Nacionalinį registrą įrašyti dokumentai, kolekcijos bei jų saugotojai. Tai: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Ostyk-Narbutt, 1784-1864) veikalo Dzieje narodu litewskiego („Lietuvių tautos istorija“, Vilnius, 1835-1841) parankinis egzempliorius ir Fulgento Dryjackio parengtas apeigynas lotynų kalba Thesaurus sacratissimae vitae passionis praetiosissimi sanguinis D. N. Iesu Christi (Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo gyvenimo, kančios ir brangiausiojo kraujo lobynas), puoštas Aleksandro Tarasevičiaus medžio raižiniais; Lietuvos ypatingajame archyve saugomas 1949 m. masinio gyventojų trėmimo operacijos „Priboj” žemėlapis bei Mato Strašuno asmeninė žydų knygų kolekcija (1382 XVI-XIX a. spaudiniai), saugoma Lietuvos nacionalinėje  M. Mažvydo bibliotekoje.

Susirinkusiuosius sveikino Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktorius Saulius Vadišis ir UNESCO generalinė sekretorė Asta Junevičienė. 2017 m. sukanka 20 metų, kai Lietuva pradėjo aktyviai įgyvendinti dokumentinio paveldo išsaugojimui ir jo viešinimui skirtą UNESCO programą „Pasaulio atmintis“. Savo sveikinimo kalboje Lenkijos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ narys Tomašas Komorovskis (Tomasz Komorowski) džiaugėsi, jog ši programa skatina tarptautinį atminties institucijų bendradarbiavimą.

Išsamiau susipažinti su Raportų knyga galite čia:

http://www.archyvai.lt/lt/lcva/naujiena_971.html

Ekskursija Kulinarinio paveldo muziejuje, muziejaus archyvo nuotrauka

www.voruta.lt

Lietuvos muziejų asociacijai didelį susirūpinimą kelia asociacijos nario – viešosios įstaigos „Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus“, įsikūrusio Vilniaus senamiestyje, Bokšto g. 9, ateitis. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės ketinimų nutraukti muziejaus patalpų nuomos sutartį kilo įstaigos veiklos sustabdymo ar net uždarymo klausimas.

Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus – pirmasis tokio tipo muziejus Lietuvoje, panašaus muziejaus nėra ir kaimyninėse šalyse, tad jis yra unikalus ir tarptautiniu mastu. V. ir H. Kontrauskų sistemingai ir kryptingai sukauptuose muziejaus rinkiniuose gausu ir reikšmingų  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kulinarinio paveldo artefaktų. Muziejuje eksponuojamų Vilniaus miesto ir Lietuvos kaimo gyventojų buities, aplinkos, kulinarinio kultūros paveldo objektų ir kulinarinių knygų, kurių didelė dalis mena XVIII–XX a., kolekcijos, taip pat Lietuvos menininkų kūrinių, atvyksta apžiūrėti Lietuvos gyventojai ir į Vilnių iš įvairiausių šalių atvykę svečiai. Muziejus harmoningai papildo Vilniaus miesto kultūrinius ir turistinius maršrutus, įgyvendina kulinarinio paveldo edukacines programas, vykdo reikšmingą kultūrinės diplomatijos misiją, prisideda prie teigiamo sostinės ir šalies įvaizdžio formavimo, liudija senas europines Lietuvos kultūros tradicijas.

„Lietuvos muziejų asociacija skėtiniu principu globoja visus narius, telkia juos bendrai veiklai, organizuoja ir skatina muziejų ir muziejininkų bendradarbiavimą bei savitarpio paramą. Ko negali padaryti vienas, galime padaryti kartu,“ – sako Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus situacija susirūpinęs Lietuvos muziejų asociacijos vadovas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza, kviesdamas visas suinteresuotas institucijas ieškoti būdų tęsti šio Muziejaus veiklą.

Nuo pat įsikūrimo pradžios Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus yra aktyvus partneris Lietuvos muziejinės bendruomenės veiklose, tarptautinės muziejų bendruomenės akcijos „Europos muziejų naktis“,  lietuviškų patirčių projekto „Vasario 16-osios valstybingumo maršrutai Geltona. Žalia. Raudona“ ir kitų projektų dalyvis.

Mykolas Žygimantaitis (?–1452). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1335)

Kunigaikščių portretų galerija Alovės dvare

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Prieš daugiau nei dvidešimt metų Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai dar buvo tikima, kad sovietinės okupacijos pasekmės bus likviduotos, Lodzėje aplankiau paskutiniųjų Alovės dvaro savininkų dukterį tremtinę Haliną Gediminaitę-Žilinskienę ir paklausiau apie dvaro kambarių sienas puošusius paveikslus, jų autorius. Halinos tėvas Jonas Gediminas, anot jos pačios tvirtinimo, kilęs ne iš kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės. Halina gerai prisiminė, kad dvare, be Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palikuonio Jokūbo Kęstučio-Gedimino ir jo žmonos Franciškos Kušelevskos portretų, buvo ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto portretai. Kas šių darbų autoriai, Halina tiksliai nurodyti negalėjo, bet teigė, kad dalis jų galėjo būti nutapyti garsaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino. Kiek dvare buvo paveikslų, Halina tiksliai neprisiminė. Paklausus, ką žino apie paveikslų likimą ir kur jie gali būti, spėjo, kad jie gali būti Lietuvos muziejuose, o gal net Alytaus muziejuje. Alovės dvaro archyvas išbarstytas po įvairias bibliotekas ir muziejus. Viena dalis dokumentų yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kita dalis Vilniaus universiteto bibliotekoje, dar viena – sunkiai pasiekiama – Alytaus kraštotyros muziejuje. Koks Alovės dvaro paveikslų likimas šiandien, nėra žinoma. Sunku pasakyti, ar bus įmintos paveikslų likimo ir jų autorių mįslės, ar bus nustatyta jų buvimo vieta, nes senosios praeities tyrinėjimas nepatinka dvarus ir jų vertybes išsidalijusiems įtakingiems valdžiažmogiams. Iki šios dienos nėra paskelbti konfiskuotų dvarų bei juose buvusių vertybių aprašai ir nusavintų žemių valdų sąrašai, nėra atsiskaityta su savininkais. Apie dvaruose buvusias vertybes galima spręsti iš kultūros vertybių aprašų, parengtų 1940 m. Nors yra paskelbti nukankintų ir ištremtų iš Lietuvos piliečių sąrašai, bet nėra ne tik nusavinto kilnojamojo turto savininkų sąrašo, bet ir išgrobstytų iš dvarų vertybių sąrašų. Ne paslaptis, kad dvarų vertybėmis prekiauja dažniausiai ne jų savininkai, o kolekcionieriai. Gal todėl muziejų rinkinius iki šiol gaubia paslaptys…

Žygimantas Kęstutaitis (apie 1350–1440). Dail. nežinomas. XIX a. pab.–XX a. pr. Pav. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių (LNM, T 1328)

Suvalkų krašto muziejus

1910 m. kunigaikštytė Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė-Skaržinskienė (Skarżińska)po savo tėvo kunigaikščio Ignacijaus Kęstučio-Gedimino mirties (jo paminklas Seirijų kapuose – aut. pastaba) padovanojo Suvalkų krašto muziejui dvylika Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretų, kaip spėjama, tapytų kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino¹. Jų likimas taip pat nėra žinomas. Suvalkų krašto muziejaus (Muzeum Okręgowe w Suwałkach) direktorius Jerzy Brzozowski 2011 m. nurodė, kad Pirmojo pasaulinio karo metais paveikslai buvo išvežti į Rusiją, po karo sugrįžo į Varšuvą ir dingo sukilimo liepsnose. Kieno tai buvo tapyba, muziejaus direktorius nenurodė. Beje, kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas jam buvo žinomas. 1940 m. sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija pakeitė ne tik paskutiniosios Alovės dvaro paveldėtojos Halinos Gediminaitės² gyvenimą, bet sunaikino ir sudarė sąlygas išgrobstyti dvare buvusias meno vertybes. Dar 1940 m. rudenį Halinos šeima buvo priversta palikti Alovės dvarą. Į Sibirą dvylikametė Halina su mama Jadvyga³ buvo išvežtos 1941 m. birželio 14-ąją iš Nedzingės dvaro, kur gyveno pas Žilinskus. Ji mūsų pokalbio metu, 1995 m., gerai prisiminė dvare buvusius paveikslus. Alovėje likusią Halinos senelę kunigaikštytę Jadvygą Kęstutytę-Gediminaitę-Skaržinskienę⁴ priglaudė Jurgis Aukštuolis iš Janapolio. Ten ji ir mirė 1944 m. (palaidota Alovės kapuose). 1941 m. rudenį Jadvyga su vyriausiąja dukterimi Janina Hopeniene sugrįžo į Alovės dvarą, tačiau jau 1942 m. rudenį Jadvyga vokiečių okupacinės valdžios buvo išsiųsta į Alytaus lagerį. Visi ten buvę turėjo būti nužudyti, pasakojo Halina, buvo net duobės iškastos, tačiau po kurio laiko egzekucija buvo atšaukta, o belaisviai pervežti į Radviliškį durpių kasti. Už kyšį iš Radviliškio lagerio Jadvygą išpirko Jurgis Aukštuolis. Šis lageris likviduotas 1942 m. 1997 m. Jurgio Aukštuolio artimieji pasakojo apie iš dvaro išmestus paveikslus… Kaip atrodė kunigaikščio Bernardo tapyti portretai, nėra žinoma. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra kunigaikščių portretų, kurių tikrieji savininkai neįvardinti – nežinoma, kurio dvaro nuosavybė jie buvo.

Paslaptingi Lietuvos nacionalinio muziejaus portretai

Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra saugomi Žygimanto Kęstutaičio ir jo sūnaus Mykolo portretai. Minimų paveikslų apatinėje dalyje yra užrašai, skelbiantys, kad atvaizduoti asmenys yra tam tikros giminės pradininkai. Deja, giminės pavardė išskusta. Pastangos atkurti įrašus palaikymo nesulaukė. Oficialiai (Lietuvos nacionaliniame muziejuje prie eksponatų esančiose lentelėse) nurodoma, kad paveikslai yra iš Lietuvių mokslo draugijos fondų. Verta pastebėti, kad prie vieno iš portretų yra dr. Jono Basanavičiaus nuotrauka⁵. Šiandien nežinoma, iš kokio dvaro į Lietuvos mokslo draugijos rinkinius pateko minimi paveikslai. Be to, 2000 m. Lietuvos nacionalinis muziejus įsigijo dar du kunigaikščių portretus: Vytauto ir Žygimanto Kęstutaičio⁶. Kam jie priklausė ir kieno tai tapyba, lieka neaišku.

Ldk Mindaugas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Kas išskuto tekstą po kunigaikščio atvaizdu?

Iš kur dr. Jonas Basanavičius gavo Žygimanto Kęstutaičio portretą, lieka neaišku, gal tai signataro Donato Malinausko ar jo giminių, o gal vieno iš garsiųjų Vilniaus 12-ikos apaštalų dovana Lietuvių mokslo draugijai.Minimo kunigaikščio portreto apačioje yra tekstas: „Sigismundus Kiejstutides: I Filius Kiejstuti: I Wojdat Sigajllo Magnus Dux Lithuania Protopasto Domos Principum I: Ducum: I [tekstas išskustas] Dominabusur od Anno 1432 ad 1440.“ Tačiau teksto vidurys, bylojantis apie giminę, kuriai priklausė paveikslas, išskustas⁷. Kitame portrete, pastaruoju laiku saugomame Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atvaizduotas Mykolas Kęstutaitis, tekstas: „Michael Sigismundides: I Filius Sigismundi: I Dux Lithuaniae caput Familiae Principum [tolimesnis tekstas išskustas].“ Kokia giminė minėta tekste, kad pavardę sovietiniams muziejininkams reikėjo išskusti. Visos pastangos atkurti tekstą rezultato nedavė. Nuostabą kelia tai, kad sovietams ne tiek buvo baisus pats kunigaikštis, kiek jo kilmė. Matyt, šios giminės atstovas buvo aktyvus tarpukario Lietuvoje. Dar 1960 m. p. Šalūga⁸ tarp asmenų, ieškojusių Vytauto palaikų, paminėjo ir Donatą Malinauską. Sovietmečiu Donato Malinausko darbai nebuvo užmiršti. Nėra abejonių, kad Donato Malinausko darbus žinojo ir liūdnai pagarsėjęs teismo medicinos atstovas Juozas Markulis-Erelis. Jis kartu su Vytautu Urbanavičiumi dalyvavo atkuriant Kristijono Donelaičio atvaizdą iš kaukolės. Be Juozo Markulio-Erelio (gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanija, JAV, mirė 1987 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) sovietmečiu neapsiėjo ir Ldk Vytauto palaikų paieškos. Su J. Markulio pagalba nežinia kur buvo paslėpti Šventosios Barboros Žagarietės palaikai. Naivu būtų tikėtis, kad J. Markulio aplinka kitaip pasielgė su visa informacija apie Vytauto Didžiojo palaikus. Manau, J. Markulio aplinkos žmonės yra prisidėję prie teksto naikinimo Žygimanto Kęstutaičio paveiksle, nes tikslas – paslėpti visus galus…

Ldk Vytautas. Pav. iš Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių

Siaubinga vertybių apsauga

1940 m. rugpjūčio 19 d. buvo surašytos Alovės dvaro vertybės. Alovės dvaro, kaip buvusio turto, savininkė nurodyta Jadvyga Skaržinskienė. Panašus likimas ištiko ne vieną dvarą. Turto aprašui buvo panaudotas standartinis Valstybės archeologijos komisijos blankas, kuriame jo pavadinimas užbrauktas, o viršuje uždėtas Kultūros paminklų apsaugos įstaigos spaudas. Toliau aprašomas globojamas – paimtas žinion – nusavintas (pabraukta) kilnojamasis turtas. Blanko dešinėje viršutinėje dalyje antspaudas su Vyčiu ir įrašas: „Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Aš dail. Česl. Janušas ir mokytojas Šimanskas švietimo ministerijos įgalioti raštu Nr. 20632 paimti iš Alytaus apskr. Alovės valsč. Alovės dvaro kultūros, meno ir istorijos turtą apsaugon. Paimta peizažai: Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 18 (pažymėtas varnele). Paveikslas (nežinomo autoriaus) Reg. Nr. 19 (pažymėtas varnele). Abu paveikslai seni dideli apie 150–200 centimetrų ilgio. Vytauto portretas. Kęstučio portretas. Gedimino portretas Reg. 15, 16, 17. Visi paminėti paveikslai sukrauti sieninėn spinton užantspauduoti Registru Nr. 20. Be to, dvare rasta spinta – namų biblioteka, kuri jau anksčiau vietos kompartijos buvo peržiūrėta ir knygos suregistruotos dalyvaujant vienam iš vietos kompartijos sekretorių, dalyvavusiam prie ankstyvesnio knygų apžiūrėjimo Aleksandravičiui Adolfui ir spinta su knygomis užantspauduota Reg. 21. Turto apžiūrėjime dalyvavo vietos komiteto pirmininkas Koncevičius Juozas, milicijos atstovas Savickas Jonas ir turto savininkės atstovės įgal. Z. Žilinskas. Milicijos atstovas (parašas). Įgal. Z. Žilinskas. Dvaro komiteto pirmininkas J. Kuncewicz. Dail. Č. Janušas. Kompartijos sekretorius A. Aleknavičius. Visą užantspaudavimą palieka saugoti Komiteto pirmininkui ir dvaro įgaliotiniui kurie gavo 78 instr. nuorašus. Antspaudas Alytaus apskr. Policijos nuov. Alovės punktas.“

Komisijoje dalyvavęs dailininkas Česlovas Janušas⁹ neįvardijo nei tapybos laikotarpio, nei dailininkų. 1997 m. Alytaus kraštotyros muziejuje buvo eksponuojami kunigaikščių Mindaugo ir Vytauto tapyti portretai. Norėjome portretus nufotografuoti ir pateikti juos atpažinti ir identifikuoti Halinai Žilinskai iš Lodzės. Tačiau muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė neleido jų ne tik nufotografuoti, bet ir kopijų profesionaliam dailininkui atlikti. Liko neaišku, kokias paslaptis norėjo išsaugoti Alytaus kraštotyros muziejaus direktorė. Iki šiol portretų autorius lieka nežinomas, neaišku, kaip paveikslai pateko į Alytaus muziejų, nors tapybos darbai buvo restauruoti Prano Gudyno restauravimo centre. Restauravimo centrui nebuvo suformuoti tiksliniai klausimai. 2015 m. lapkričio 5 d. Anelė Kalašnikovienė nurodė, kad muziejuje yra saugomi paveikslai: „AKM GEK 1236 – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir AKM GEK 1237 – Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas [...] Deja, informacijos apie autorius, sukūrimo metus, kaip ir iš kur pateko į muziejų, neturime. Prašome parašyti, kokiu tikslu domitės šiais paveikslais.“ Prašymas labai svarbus kiekvienam muziejaus lankytojui. Lietuvos dailės muziejus, P. Gudyno restauravimo centras, 2004 m. restauruodamas 68×50 cm dydžio paveikslą, pastebėjo, kad Ldk Mindaugo portrete „tapyba, ankstyvesnio restauravimo metu buvo perlakuota laku, kuris laikui bėgant stipriai patamsėjo. Kadangi anksčiau paveikslas buvo su rėmais, o lakas teptas jų nenuėmus, uždengtos vietos prie UV spindulių nešvytėjo. Pro stipriai patamsėjusį laką vietomis sunku įžiūrėti piešinį bei kompoziciją.“¹⁰Paveikslo dydis atitinka H. Žilinskienės nurodytus, apibūdinant kunigaikščių atvaizdus. Ji gal daugiausiai atkreipė dėmesį į Kęstučio atvaizdą, sakė, kad jis buvo labai tamsus ir dėl to ji jo bijodavo. Kunigaikščio Mindaugo atvaizdo istorijoje esama daug neaiškumų: jo pavadinimas, iš kokio jis dvaro, kur dingo paveikslo rėmai, kas restauravo pirmą kartą, kodėl tarpukariu drobei pritvirtinti naudojo kaltines vinis. Paklausus restauravimo centre, ar tikrai paveikslas yra iš tarpukario laikotarpio, restauratorius suabejojo, nors kilnojamojo kultūros paminklo restauravimo pase nurodyta, kad sukūrimo laikas nežinomas (gali būti tarpukaris). Tiesa, ant bageto restauratoriai rado įrašą: „Viršutiniame bagete, 9,5 cm nuo kairio porėmio krašto užrašas plunksna, juodu, vietomis pamėlusiu tušu „Kunigaikštis Mindaugas AKM GEK 1237 autorius – nežinomas“. Kada ir kuo remiantis padarytas įrašas, lieka paslaptis. Kitas paveikslas, patekęs į P. Gudyno centrą, buvo įvardytas kaip Vytauto Didžiojo atvaizdas. Kitoje paveikslo pusėje rastas įrašas: „ant kairiojo vertikalaus bageto ranka užrašyta samaninės spalvos rašalu „AKMEGK 1236 Kunigaikštis Vytautas“, o ant kairiojo viršutinio kampo „236“. Apatinis bagetas stipriai pažeistas kirvarpų, vietomis net sutrūnijęs ir pasidaręs minkštas.“¹¹

Kituose Alytaus apylinkėse esančiuose dvaruose, be Alovės, tapytų kunigaikščių atvaizdų nerasta. Taigi labiausiai tikėtina, kad šie paveikslai iš Alovės dvaro. Kur dingo dar vienas 1940 m. rugpjūčio 19 d. apsaugai paimtas, nusavinimo aprašuose minimas Gedimino portretas, lieka neaišku. Tikėtina, kad tai žymaus dailininko Jono Rustemo mokinio kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino palikimas. Taip jau susiklostė, kad jo darbai nėra žinomi. Ar esama daugiau kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino darbų Alytaus muziejuje, išsiaiškinti nepavyko.

Yra žinomas 1823 m. Vilniaus universiteto studentų, lankiusių Jono Rustemo (1762–1835) piešimo paskaitas¹² sąrašas. Jame yra ir Bernardo Gedimino (Bernard Giedymin) pavardė. Reikėtų papildyti R. Šidlausko sudarytą Jono Rustemo mokinių sąrašą kai kuriomis detalėmis – kad ir nurodyti kunigaikščio Bernardo Kęstučio-Gedimino gimimo vietą ir metus – 1804 m.,
Alovės dvaras¹³. 1826 m. rugsėjo 14 d. Jono Rustemo pasirašytoje pažymoje nurodoma, kad Bernardas Gediminas nuo 1821 m. lankė jo piešimo pamokas¹⁴. Tarp paskaitas lankiusių buvo dalininkais tapę: Aleksandras Slendzinskis (1803–1878), Edvardas Jonas Romeris (1806–1878)¹⁵. Bernardas Gediminas lankė Jono Rustemo studiją penkerius metus¹⁶. Jo darbai liko nežinomi ir nėra su kuo lyginti. Apie jo sugebėjimus piešti dar 1992 m. yra užsiminęs Libertas Klimka¹⁷. Kunigaikštis Bernardas Kęstutis-Gediminas yra įtrauktas į Lietuvos dailininkų žodyną¹⁸.

Nežinomo vyro (galbūt kunigaikščio Bernardo
Kęstučio-Gedimino) portretas.
Dail. Romualdas Podbereskis, 1831. Šaltinis – www.epaveldas.lt

Paslaptingi Podbereskiai

 Vienas iš Romualdo Podbereskio darbų labai primena Bernardą. Kunigaikščio Bernardo Bartolomėjaus, gimusio 1804 m. rugsėjo 24 d., pakrikštyto kunigo Stanislovo Oranskio spalio 10 d. Alovės bažnyčioje krikštatėviai buvo Trakų regentas Andrius Podbereskis (Andrzej Podbereski) ir Rožė (Roza Giedyminowna)¹⁹. Gediminas ir R. Podbereskis, anot Halinos Žilinskos, buvo vedę seseris Kušeliauskaites. Koks buvo Andriaus Podbereskio žmonos vardas, sužinome iš krikšto įrašų: Petronelė²⁰. Nemunaičio bažnyčioje 1809 m. buvo pakrikštytas Andriaus ir Petronelės iš Lykų (z Lykow) sūnus Romualdas. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas 1839 m. Romualdo Podbereskio Alovės bažnyčios piešinys pieštuku²¹. Tiek Romualdas, tiek jo brolis Andrius yra minimi Lietuvos dailininkų žinyne kaip mėgėjai²². Žinomo leidėjo Romualdo Podbereskio, Andriaus sūnaus, tiksli gimimo data ir vieta iki šiol nebuvo nurodoma jo darbų tyrėjų ir iki šiol nenustatyta. Vieni nurodo 1812 m., kiti – 1813 m., vieni mini Vilnių, kiti Vilniaus guberniją. Leidėjas Romualdas Podbereskis yra nurodęs kilimą iš kunigaikščių Druckių-Podbereskių, tiesa, rusų valdininkai jo kilmės nepripažino. Ta aplinkybė, kad Kęstučių-Gediminų atstovai (Giedymin Kicjstutowicz Witold, Giedymin Kiejstutowicz Józef, Ob. Król. Polsk.) prenumeravosi Romualdo Podbereskio leidžiamą žurnalą „Rocznik literacki“ (1843–1849), tik patvirtina jų giminystės ryšius. Giminystė per Kušelevskius siejo Kęstučius-Gediminus ir Druckius-Podbereskius. Žinant tai, aiškėja, kodėl Podbereskiai palaidoti Alovės bažnyčios rūsiuose. Lietuviškoji tematika neatsitiktinai dominavo Romualdo Podbereskio leidiniuose. Lietuvos kilmingųjų vien tik dėl kalbos negalima priskirti lenkų tautai, kaip tai daro mūsų akademinės visuomenės atstovai. Nepaisant paties Donato Malinausko tvirtinimų, kad jis lietuvis, Vilniaus universiteto docentė Dalia Bukelevičiūtė jį priskyrė lenkų tautai²³. Postsovietinei nomenklatūrai atstovaujantys asmenys pripažįsta tik sovietinio raugo aristokratiją. Kitaip sakant, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.

Alovės bažnyčia. Dail. Romualdas Podbereskis, 1839. Šaltinis – „Architektūriniai piešiniai ir brėžiniai XVI–XX a.“, VUB, f. 78-204

_______________________________________________________

¹ „Do Muzeum Ziemi Suwalskiej“, in: Tygodnik Suwalski, 1910, Nr. 36.

² Šiuo metu gyvena Lodzėje.

³ Ją savo prisiminimuose, parašytuose sovietmečiu ir išleistuose Čikagoje, mini Aleksandras Stulginskis. Prof. Jonas Račkauskas, Lituanistikos centro Čikagoje (JAV) vadovas, man viešint JAV 2006 m. pasakojo, kad minimus prisiminimus sovietmečiu nufotografavo po lova ir išvežė į JAV (Aleksandras Stulginskis, Atsiminimai, Chicago, 1980, p. 94). Jos vyras buvo Jonas Gediminas, veterinarijos gydytojas.

⁴ Jadvyga Kęstutytė-Gediminaitė gimė 1860 Maslove (lenk. Masłow), netoli Kelcų (Kielce), Lenkijoje.

⁵ Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija: 1851–1927, 1927–1937, [surinko, spaudai paruošė ir redagavo Kostas Radziulis], Kaunas: VDU studentų „Šarūno“ korporacija (Kaunas: „Šviesos“ sp.), 1937, p. 30.

⁶ Matušakaitė M., Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Tautos paveldo tyrimai, 2010, p. 374.

⁷ Lietuvos nacionalinis muziejus, Nr. JKT 319.

⁸ Bulota J., Šalūga R., Vilniaus požemiuose, Vilnius, 1960.

⁹ Česlovas Janušas (1907 m. liepos 18 d. Feodosija–1993 m. spalio 30 d. Niujorkas).

¹⁰ Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

¹¹ Paminklas perduotas restauruoti 2004 04 14, perdavimo aktas Nr. 5/34.

¹² Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas, p. 128; Janonienė R., Jonas Rustemas: dailininkas ir pedagogas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 271.

¹³ Alovės bažnyčios gimimo metrikų knyga.

¹⁴ Lietuvos nacionalinis muziejus.

¹⁵ Palaidotas Obelių kapinėse, Rokiškio rajone.

¹⁶ Lietuvos nacionalinis muziejus.

¹⁷ Klimka L., „Kaip buvo rengiami inžinieriai senajame Vilniaus Universitete“, in: Mokslas ir technika, 1993, Nr. 2, p. 19–20.

¹⁸ Lietuvos dailininkų žodynas, T. 2: 1795–1918, Vilnius, 2012, p. 135.

¹⁹ Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

²⁰ Alovės RKB gimimo, santuokos ir mirties metrikų knyga. 1802–1818 m.

²¹ Vilniaus universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius, F78-204.

²² Lietuvių dailininkų žodynas II tomas: 1795–1918. Sudarytoja Jolanta Širkaitė, Vilnius, 2012, p. 298–299.

²³ „Radijo paskaitos: signataras Donatas Malinauskas“, in: Anonsai… LRT…, 2017-03-14, 14:05. Prieiga per internetą – http://www.lrt.lt/radijas/anonsai/24760, http://www.lrt.lt/media/radio/2017/03/1013729796.mp3. „Vasario 16 d. Akto signataras Donatas Malinauskas buvo kilęs iš turtingų lenkų bajorų šeimos, tačiau tai jam nesutrukdė tapti Lietuvos patriotu…“

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 5 (835), 2017 m. gegužės 27 d., p. 5, 14.

Artėjant Joninių arba Rasos švenčių Lietuvoje maratonui, kuomet gamta įgauna daugiausiai jėgų ir galių, kyla klausimas – kur šį mistišką ir ypatingą persilaužimo laiką sutikti ir praleisti turiningiausia? Atsakymą kužda Užukampio kaimo (Trakų r.) istorinė Lietuvos didžiųjų valdovų žemėje esanti kaimo turizmo sodyba Pilialaukis, kuris š. m. birželio 23 d. nuo 18 val. kviečia lietuvius ir svečius atsigręžti į senąsias, autentiškas Joninių šventės tradicijas ir drauge mokytis kultūringo jos praleidimo.

Organizatoriai įspėja, jog atvykus į Joninių šventę Pilialaukyje Jums nuobodžiauti tikrai neteks. Po patekimo į Joninių spiečių per iškilmingus iš žolių pintus vartus turėsite tradiciškai apsiplauti vandeniu, taip tapdami visateisiais, dvasiškai švariais bei pasiruošusiais siautulingai Joninių šventei dalyviais.

Pažintis su senosiomis Joninių tradicijomis prasidės drauge su Lietuvoje gerai pažįstama etninės kultūros puoselėtoja Dalia Mockevičiene. Jos dėka svečiai turės unikalią galimybę iš arti pažinti pagonybe ir krikščionybe perpintos Joninių, Rasos šventės, papročius, apeigas bei tradicijas. Pavyzdžiui, kaip sužinoti, už kiek metų netekėjusios mergelės ištekės, kaip apsirėdęs pasipiršti ateis jų būsimas vyras. Apeigomis ir dainomis, pagerbiant Jonus, Janinas, Rasas, bus įžiebiamas aukuras, atiduodama garbė ugnies deivei Gabijai. Drauge su etnologe keleiviai pins vaizdus iš saulės, ugnies, vainikus iš ąžuolo, bus raginami pajausti gamtos ir žmogaus nepertraukiamą ryšį.

Šventės muzikinę nuotaiką kurs – Trakų Vokės folkloro ansamblis „Vija“, drauge su jo vadovu Arvydu Kirda bei Grigiškių folkloro ansamblis „Spalgena“.

Laumės stebuklai

Pilialaukyje veiksiančiame Joninių spiečiuje nestigs apeigų ir burtų – čia veiks magiškoji pavėsinė, kurioje kiekvienas norintis galės ne tik susipažinti su tikrų tikriausiomis būrimosi subtilybėmis, bet ir pasileisti į Joninių nuotykius su tikrų tikriausia pagoniškąja ragana – Laume – Birute Lenktyte-Masiliauskiene. Srūvant vidurvasario šviesai, Laumė pristatys žolynus ir vaistažoles, kurie Joninių naktį įgauna daugiausiai galios ir gydomųjų savybių. Drauge su Laume kiekvienas svečias turės progą išbandyti burtus iš augmenijos, išmokti rišti laimės amuletus bei stebuklingas pirties vantas. Drauge su Laume magiškojoje pavėsinėje bus verdama arbata iš laukuose surinktų žolelių, pinamas Joninių vainikas.

Unikali galimybė

Pilialaukio organizuojamos Joninių nakties šventės išskirtinumas – suteikiama unikali galimybė pamatyti (o galbūt ir sudalyvauti) iki 10 000 metų tradicijas turinčio fermentuoto grūdų gėrimo (alaus) darymo eigą ir kažkiek pajausti sklandančią protėvių dvasią. Šio pirmapradžio, senolių rakanduose daromo, iš vasarvidžio pievų, pelkių ir miškų nuskintais augalais gardinto alaus degustuoti kasdien nepavyks. Tačiau šios šventės dalyviai turės progą susipažinti su alaus darymu ir, šiam subrendus, tapti vienais iš nedaugelio, galėsiančių paragauti ypatingo ir reto alaus. Šį išskirtinį alų darys ir pristatymą ves Pilialaukio aludaris Artūras. Pasak jo, šis alus yra daromas, ne verdamas, išlaikant tradicijas tų laikų, kai didelių virimui skirtų indų tiesiog nebuvo. Šventės metu alus bus daromas mediniuose induose, kaimuose vadinamais rykais arba rakandais, kuriuose salyklas bus salinamas, o po to ir tekinamas karštu vandeniu. Salinimo metu atšalęs salyklo ir vandens mišinys bus pašildomas senoviniu būdu – lauže įkaitintais akmenimis. Pasak aludario Artūro, Joninių garbei alus bus daromas su daug žolių, šakelių – tai leis jį vadinti griutu, kai alaus skonis išgaunamas ne tik dėl salyklo bei apynių, bet ir žolių. Pristatymo metu dalyviams, prisidėjusiems prie proceso, bus įteikti sertifikatai, kurie suteiks galimybę per Žolinę (rugpjūčio 15 d.) paragauti ir pavaišinti savo draugus per Jonines darytu alumi.

Naktišokiai ir „Poliarizuoti stiklai“

Joninių naktį vainikuos visų laikų jos didenybė – Muzika, kurią dovanos muzikantai iš Vilkaviškio – „Senas archyvas“ ir legendiniai medinio roko atstovai ir kūrėjai – „Poliarizuoti stiklai“. Ši, viena iš nedaugelio Lietuvos pramoginės muzikos grupių, vadinantys save PLANETA, yra legendinės dainos „Medžiai be lapų“ autoriai. Grupės „Poliarizuoti stiklai“ muzikantai – Šarūnas Mačiulis, Viktoras Beriozovas, Jonas Vasilevičius, Arvydas Skernevičius ir Eugenijus Pugačiukas savo entuziastinga atliekama muzika įkvėps visus svečius surinkti visas šios trumpiausios nakties dangaus žvaigždes.

Mažiausieji Joninių dalyviai šventės metu ieškos stebuklingo paparčio žiedo, jodinės arkliuku, dalyvaus rungtyse, ragaus blynų ir žolelių arbatos.

Joninių laužo ugnis PILIALAUKYJE užges 2 val., tuomet visi svečiai, pajautę artimesnį ryšį su gamta ir protėviais, skubės namo.

Kviečiame į nemokamą Joninių šventę restorane „Pilialaukis“, adresu: Galvės g. 120, Užukampio km., Trakų r. Daugiau informacijos: http://alausnamai.lt/restoranai/pilialaukis/.

Organizatorių informacija

Dabartinis Rokiškio herbas

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Rokiškio herbas

1993 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 122 buvo patvirtintas Rokiškio miesto herbas. Herbo etalono autorius – dailininkas Juozas Galkus. 1993 m. herbo pirmajame raudonajame lauke pavaizduota sidabrinė trišakė žvakidė  – tai Rokiškio dvaro savininkų kunigaikščių Krošinskių herbas, antrajame auksiniame lauke juodas žingsniuojantis jautis – tai grafų Tyzenhauzų herbas, trečiajame mėlynajame lauke – sidabriniai vargonai, rodantys senas Rokiškio muzikines tradicijas, trys sidabrinės į apačią trumpėjančios juostelės su sidabrine heraldine lelija viršuje ketvirtajame raudonajame lauke – tai paskutiniųjų Rokiškio dvaro savininkų, apleidusių jį ne savo valia, grafų Pšezdzieckių herbas.
Heraldikoje šiandien žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai, deja, Rokiškio herbe pavaizduotas paskutinysis herbas, tai yra vėlyvesnis. Kadangi Rokiškio miestas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais herbo neturėjo, sovietmečiu jam sukurti buvo padaryta įdomi sintezė, kurios tikslas  – kvailinti Lietuvos gyventojus. Heraldikas Edmundas Rimša teigė, kad neišmanėliams neužkliuvo į sovietmečio herbą sudėti trijų bajorų giminių, kurioms priklausė Rokiškio dvaras, herbai – Krošinskių (žvakidė), Tyzenhauzų (buivolas) ir Pšezdzieckių (trys juostelės su lelija). Ketvirtame lauke rastas kompromisas – kalvio priekalas (iš Rokiškio kilusio, sadizmu pasižymėjusio „revoliucionieriaus“, aprašyto A. Gudaičio-Guzevičiaus romane „Kalvio Ignoto teisybė“, simbolis). Sovietmečiu tai tiko. „Vėliau kalvio priekalą pakeitėme vargonais, nes Rokiškis nuo XIX a. garsėja muzikos mokykla, vargonininkyste. Dauguma žymiausių prieškario kompozitorių vargonininkų yra iš Rokiškio muzikos mokyklos“, – yra tvirtinęs istorikas Edmundas Rimša1.

Sovietinių laikų Rokiškio miesto herbas su Kalvio Ignoto (A. Vilimo) priekalu

Alfonsas Vilimas – kalvio Ignoto
prototipas

Koks Alfonsas Vilimas buvo „revoliucionierius“ ir ką „nuveikė“, rokiškėnai ir šiandien gerai nežino. Legendą paskleidė ir toliau kalvį Ignotą laiko kovotoju už demokratiją, žalodami rokiškėnų protus. Rokiškio rajono gyventojų kairiajai orientacijai aiškinama, kad tai kalvio Ignoto žemė, bet iki šiol niekas nenurodė, kas buvo kalvio prototipas ir kuo jis garsėjo.
Kalvio prototipas buvo Alfonsas Vilimas2, pagarsėjęs savo sadizmu, lietuvių kaulų traiškymu3 ir nekaltų asmenų žudynėmis. Nors priekalo naujame herbe ir neliko, tačiau jo garsas girdimas ir šiandien, tik niekas nenori prisiminti kalvio baisiųjų darbų.
Prieš keletą metų sunkiai buvo likviduotas sovietų okupaciją simbolizavęs Jakovo Smuškevičiaus paminklas, bet jo vardo aikštė gyvuoja iki šiol.

Kunigaikščių Krošinskių herbai

Yra žinomi du kunigaikščių Krošinskių herbai. Vienas iš jų – žvakidė – tapo Rokiškio herbo sudėtine dalimi. Kad tokį herbą naudojo kunigaikščiai Krošinskiai, patvirtina ir archeologinių tyrimų metu 2014–2016  m. senojoje kunigaikščių Krošinskių dvarvietėje rastas XVII a. vidurio koklis, su sudėtiniu kunigaikščių Krošinskių herbu, kurio kairiajame lauke yra žvakidės herbas4.  Tačiau Lietuvos nacionaliniame muziejuje yra 1530 m. dokumentas (raštas apie namo Vilniuje pardavimą – Vilnius, 1530 03 22) su kunigaikščių Krošinskių antspaudu5. Minimame antspaude vaizduojamas skydas, jame pavaizduota rusiška П raidė, ant kurios yra kryžius, o ant kryžiaus užrašyta W raidė. Šis herbas yra senesnis, su juo kunigaikščiai Krošinskiai atvyko į Rokiškį. Todėl būtų tikslinga pakeisti Rokiškio herbo viršutinįjį kairįjį lauką su senesniu kunigaikščių Krošinskių herbu, žinomu nuo 1499 m.

Ką simbolizuoja W raidė kunigaikščių Krošinskių herbe?

Ukrainiečių istorikas Olegas Odnoroženko (Олег Однороженко) yra rekonstravęs kunigaikščio Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbą6 pagal minimą 1499 m. antspaudą. Alberto Kojalavičiaus-Vijūko knygos „Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas“ išnašose, komentaruose, parašytuose Edmundo Rimšos ir Sigito Narbuto, nurodoma, kad istorikas Olegas Odnoroženko „tikriausiai nepastebėjo visos W figūros ir nupiešė tik viduriniąją dalį. Jo darbuose tokių klaidų pasitaiko…“7  W raidės dalis buvo nukirpta ir todėl herbas rekonstruotas. Atkreiptinas dėmesys, kad kunigaikščio Ivano Krošinskio 1546 m. antspaudas, herbas su W raide, saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, o Timofejaus 1533 m. antspaudas – Lenkijoje8. Nėra abejonių, kad senajame kunigaikščių Krošinskių herbe yra W raidė. Dėl kunigaikščių Krošinskių kilmės yra kilęs nepagrįstas ginčas. Kunigaikščiai Krošinskiai, anot A. Kojalavičiaus-Vijūko, save kildino iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) Kęstučio. Lenkų istorikai išvedžiojimo būdu bando juos kildinti iš Ldk Algirdo. Kunigaikščiai Krošinskiai buvo stačiatikių tikėjimo, XV a. gyveno ir valdė žemes ties Viazma, nė karto nesusigundė siūlymais tarnauti Maskvos kunigaikščiui ir visos jų kartos liko ištikimos Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui. Kirilicoje nėra W raidės. XV  a. galingiausias valdovas buvo Vytautas, su juo kunigaikščius Krošinskius siejo artimi giminystės ryšiai, todėl akivaizdu, kad W raidė nurodė tą ryšį. XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje kunigaikščiai Krošinskiai, įkurdinti šalia Maskvos kunigaikštystės, buvo Vytauto dukters Sofijos, ištekėjusios už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, saugumo garantas. Todėl W raidė be abejonių nurodo kilmę iš Ldk Kęstučio ir giminystę su Vytautu.

Konstantino Fiodorovičiaus Krošinskio herbas, 1499 m.

Kodėl buvo pakeistas kunigaikščių
Krošinskių herbas?

Kunigaikščių Krošinskių herbas su W raide išaustas XVI a. paskutinio ketvirčio kilime, priklausiusiame Lietuvos iždininkui Dmitrijui Chaleckiui (mirė 1598 m.). Kilimo centre yra jo senelės Krošinskytės herbas su W raide9.  Lietuvoje ir Lenkijoje nebuvo heraldikos institutų kaip Vakarų Europoje, kurie griežtai reglamentuotų herbų naudojimą. Pagal vakarietiškas tradicijas herbą paveldėdavo vyriausias sūnus, kiti sūnūs turėdavo pakeisti kokią nors herbo detalę. Lietuvoje tokios tradicijos nebuvo. Kunigaikščių Krošinskių herbo pakeitimas, W raidės panaikinimas buvo politiškai motyvuotas. Po Liublino unijos, tai yra po 1569  m. Lietuvos savarankiškumo panaikinimo, simboliai nebuvo pageidautini, todėl W raidė transformavosi į trišakį.
1918 m. Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko protėvių kunigaikščių Kęstučių-Gediminų giminės herbas – Vytis  – išliko nepakitęs per amžius, liudijantis kilmę iš Ldk Kęstučio10.
Nepriklausomos Lietuvos Rokiškio miesto herbe būtų gera matyti politiškai nemotyvuotą, tikrąjį, senąjį kunigaikščių Krošinskių herbą su W raide.

Krošinskių herbas, 1530 m. Šaltinis – LNM, R 2794

______________________________________________
1 Mičiulienė J., „Heraldika: nuo būtinybės iki snobizmo“. Prieiga per internetą – <http://lzinios.lt/lzinios/istorija/heraldika-nuo-butinybes-iki-snobizmo/116769>.
2 Vaitiekus S., Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, Vilnius, 2017, p. 105, 139, 157, 159–163.
3 Gritėna P., „Lietuvos žvalgybos istorija: kaip buvo atkeršyta lietuvių kaulus traiškiusiam „kalviui Ignotui“. Prieiga per internetą  – <https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/lietuvos-zvalgybos-istorija-kaip-buvo-atkersyta-lietuviu-kaulus-traiskiusiam-kalviui-ignotui-582-795696>.
4 Kujelis G., „Senoji Rokiškio dvarvietė“, in: Prie Nemunėlio, 2016, Nr. 2 (37), p. 49–57.
5 LNM, R 2794.
6 Однороженко О. А., Руські королівські, господарські та князівські печатки ХІІІ–XVI ст., Харків: Просвіта, 2009, 303 с., iл. 603.
7 Kojalavičius-Vijūkas A., Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas, Vilnius, 2015, p. 358.
8 Ibid., p. 358.
9 Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos, sud. Jerzy T. Petrus, Kazimierz Kuczman, Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka, Vilnius, 2009, p. 106.
10 Jencius-Butautas V., 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Trakai: Voruta, 2011, p. 359.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 6 (836), 2017 m. birželio 17 d., p. 5.

www.voruta.lt

Palangos kurhauzo medinė dalis, priklausanti Jackų šeimai, turi būti perimta valstybės nuosavybėn – tai penktadienį konstatavo Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka. 

Teismo nutartyje taip pat nurodoma, kad už paimamą turtą Jackoms priteisiama 10 tūkst. eurų kompensacija, tačiau iš Jackų kaip žalą už kultūros vertybės nepriežiūrą valstybei priteista 29 tūkst. eurų. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.

„Labai džiugu, kad teisingumas nugalėjo. Sudegęs Kurhauzas nuo 2002 metų buvo Palangos gėda. Džiaugiuosi, kad greitu laiku šios gėdos nebebus“, – penktadienį sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

 Š. Vaitkus pabrėžė, jog Palangos miesto savivaldybė dės visas pastangas, kad medinė Kurhauzo dalis būtų kuo greičiau restauruota. „Jau liepos mėnesį Savivaldybės tarybai teiksime sprendimo projektą dėl lėšų skyrimo Kurhauzo medinės dalies restauraciniam projektui parengti. Darysime viską, kad Palangos širdis – Kurhauzas – būtų kuo greičiau restauruotas ir vėl tarnautų visuomenei“, – sakė kurorto meras.

Palangos miesto savivaldybei priklausanti mūrinė Kurhauzo dalis buvo restauruota prieš pusketvirtų metų – 2013 m. gruodį. Nuo tada čia aktyviai verda kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, tad šiandien Kurhauzo salė yra profesionalaus scenos meno erdvė. Čia pasirodo klasikinio žanro žymiausi Lietuvos ir pasaulio atlikėjai, čia skamba kamerinė, chorinė, džiazo ir liaudies muzika. Šiai salei nesvetimas ir populiarusis žanras. Scenos techninės galimybės leidžia rengti ir mono spektaklius.

Kurhauze vyksta ne tik koncertai bei spektakliai, bet ir visuomenės susibūrimai, tarptautinio lygio konferencijos. Svarbiems pasitarimams Kurhauzo salę renkasi ir aukščiausi valstybės vadovai – be kitų susitikimų, būtent Palangos Kurhauze prieš mėnesį vyko išvažiuojamasis LR Vyriausybės pasitarimas, kurio metu svarstyti visiems šalies kurortams aktualūs klausimai.

Kurhauzas ne veltui vadinamas kurorto simboliu – jo istorijos pradžia siejama su grafų Tiškevičių dinastija. Grafas J. Tiškevičius maždaug 1877 m. dabartinių Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvių kampe pastatė erdvų restoraną, kuris netrukus buvo išplėstas bei čia įkurtas pirmasis kurorto viešbutis.

Šiandien Kurhauzo prieigos taip pat primena senąją Palangą – prieš mėnesį rekonstruota Grafų Tiškevičių alėja, jungianti Kurhauzą ir Kęstučio gatvę, tarsi perkelia į praeitį, nes „alsuoja“ 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios dvasia. Tą laikmetį primena ne tik originalūs alėjos šviestuvai, retro stiliaus grindinys, kita mažoji architektūra, bet ir alėjoje svečius pasitinkantys „grafai Tiškevičiai“ – dvi skulptūrinės kompozicijos, kurias sudaro skulptūros „Grafienė Antanina Sofija Loncka – Tiškevičienė“ ir „Grafas Feliksas Tiškevičius“.

Skulptūrų kompozicijas jungia dekoratyvi, nerūdijančio metalo juosta grindinyje, kurioje pasikartojančiu ritmu išgraviruotas Tiškevičių giminės šūkis lotynų ir lietuvių kalbomis „Deligas quem diligas“ ir „Išsirink, ką myli“.

Šeimyniškėlių piliakalnis Anykščiuose. Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotr.

www.voruta.lt

Valstybinė kultūros paveldo komisija ir Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetas, minėdami Piliakalnių metus, apsilankė Ukmergės ir Anykščių rajonų piliakalniuose. Išvažiuojamajame posėdyje prieita išvados, jog nepaisant gerosios patirties pavyzdžių Lietuvoje taikomi dvigubi standartai tvarkant archeologinį paveldą – nuo daugybės draudimų atliekant priežiūros darbus iki brutalių statybos darbų, pamirštant paveldosaugos principus.

  Šiuolaikinė paveldosauga didelį dėmesį skiria paveldo prieinamumui plačiajai visuomenei, kuris yra vienas iš svarbiausių jo išsaugojimo tikslų. Visgi egzistuoja tam tikros sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad archeologinis paveldas galėtų atlikti edukacinį, kultūrinį, visuomeninį ar ekonominį vaidmenį – jo reikšmingumas, vizualinis patrauklumas bei supanti infrastruktūra.

Vykdant žemės reformą, didžioji dalis piliakalnių perduota valstybės nuosavybėn ir yra menkai prižiūrimi. Tačiau esama išimčių. Pastaruoju metu pastebimas vis labiau aktyvėjantis visuomenės susidomėjimas kultūros paveldo išsaugojimu, išreiškiamas susirūpinimas dėl nykstančių ar žalojamų vertybių, imamasi aktyvių veiksmų aktualizuojant vietos bendruomenėms svarbius kultūros paveldo objektus. Berzgainių, Antatilčių piliakalniai Ukmergės rajone ir Buteikių piliakalnis Anykščių rajone žavi išryškintais siluetais tik Žemaitkiemio miestelio, Valų kaimo ir Nevėžos kaimų bendruomenių dėka. Ne pirmus metus jie yra tapę svarbiais vietos gyventojų traukos centrais ir tik didelių pastangų dėka jie išlieka gyvybingi ir įprasminti. Sektinu pavyzdžiu turėtų būti Anykščių rajono savivaldybės, Kurklių miestelio ir Nevėžos kaimų gyventojų bendradarbiavimas organizuojant Buteikių piliakalnio tvarkymo talkas, taip įprasminant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

            Nepaisant visuomenės pastangų, archeologinio paveldo tvarkymas tampa pernelyg sunkiu uždaviniu ne tik dėl mažėjančio miestelių ir kaimų gyventojų skaičiaus, bet ir dėl ribotų bendruomenių galimybių. Išvykoje Žemaitkiemio seniūnė Rita Mikutienė pabrėžė, jog dėl daugybės draudimų prie piliakalnio yra sudėtinga įrengti lankymui būtiną infrastruktūrą, pvz., neleista kelią link Berzgainių piliakalnio padengti žvyru. Dažnu atveju piliakalnių tvarkymas nėra įmanomas ir dėl per didelių kaštų. Anot Lietuvos archeologų draugijos nario Zenono Baubonio, smulkūs piliakalnių tvarkymo darbai (laiptų, suoliukų, kelio, automobilių stovėjimo aikštelės įrengimas) turėtų būti priskirti priežiūros darbams, nes vietos bendruomenės dėl didelių išlaidų nėra pajėgios rengti tvarkybos, miškotvarkos darbų projektų. Paveldo komisija, atsižvelgdama į bendruomenių įvardintas problemas, artimiausiu metu inicijuos teisės aktų pataisas dėl piliakalnių tvarkybos reglamentavimo supaprastinimo.

Nuo 2007 metų vis daugiau archeologinio paveldo objektų tvarkoma kooperuojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir savivaldybių biudžetų lėšas. Anykščių rajono savivaldybė, siekdama pritraukti kuo daugiau turistų ir paskatinti kultūros paveldo bei krašto pažinimą, ir pasinaudodama Europos Sąjungos paramos galimybėmis, sutvarkė Svirnų (Žiogų) piliakalnio aplinką, atliko želdinių tvarkymo darbus, taip pabrėždama jo išskirtinumą bei reljefo formas, pritaikė piliakalnio teritoriją lankymui, įrengė laiptus, poilsio zoną, informacinį stendą. Paveldo komisijos pirmininkės Evelinos Karalevičienės manymu, teigiamai vertintinas Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir savivaldybių lėšų kooperavimas, siekiant pritaikyti piliakalnį lankymui, atsisakant agresyvių invazinių veiksmų, pažeidžiančių kultūrinį sluoksnį.

Visgi Lietuvoje dažnu atveju vietos valdžios institucijos savo iniciatyva organizuoja ir vykdo projektus, kuriems nepritaria didelė dalis visuomenės. Ukmergės piliakalnis pradėtas tvarkyti dar 2011 metais, įrengta estrada (amfiteatras), tiltelis prie Vilkmergėlės vingio, takelis per tiltelį nuo Utenos gatvės, viešiesiems renginiams pritaikyti piliakalnio teritorijoje esantys buvusios pirties griuvėsiai, atlikta dalis elektros darbų, sutvarkytas dalies teritorijos gerbūvis. Šiais metais pradėtas įgyvendinti antras piliakalnio teritorijos su prieigomis sutvarkymo etapas, finansuojamas ES struktūrinių fondų ir Ukmergės rajono savivaldybės lėšomis.

Išvažiuojamajame posėdyje dalyvavusių Paveldo komisijos, Seimo, kitų valstybės institucijų atstovų nuomone, šiuo metu vykdomi statybos darbai Ukmergės piliakalnio teritorijoje galimai žaloja valstybės saugomą kultūros paveldo objektą ir neigiamai įtakoja Ukmergės senamiesčio – valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės aplinką, vizualinius ryšius. Paveldo komisija siūlo pakartotinai įvertinti Ukmergės piliakalnio sutvarkymo projekto sprendinius ir spręsti dėl tolesnio minėtų statybos darbų finansavimo tikslingumo bei ragina Lietuvos savivaldybes atsakingai rengti projektus, kuriuose nebūtų numatyti brutalūs statybos darbai piliakalnio teritorijoje.

Paveldo komisija jau buvo svarsčiusi panašų piliakalnių pritaikymo atvejį, kai vietos bendruomenės iniciatyva Aspertavo piliakalnyje atkuriant saulėratį buvo įkasta 17 pusantro metro aukščio bei apie dvidešimties centimetrų apimties stulpų. Šiuos darbus valstybės institucijos sustabdė.

Apsilankyta ir nevienareikšmiškai vertintame Šeimyniškėlių piliakalnyje, kuriame planuojama statyti medinę Vorutos pilį. Jis yra vienintelis Lietuvoje visiškai ištirtas piliakalnis, o tyrimų metu surinkta medžiaga neprieštarauja piliakalnio tapatinimui su XIII a. viduryje minima Vorutos pilimi. Nors ant piliakalnių statomos pilys neturėtų būti sektinu pavyzdžiu, dar prieš du dešimtmečius valstybės institucijos ir visuomenė priėmė sprendimą paaukoti šį piliakalnį edukacijai, o Anykščių rajono savivaldybė kryptingai laikosi pasirinktos strategijos.

Paveldo komisija primena, kad Seimas paskelbė 2017-uosius metus Piliakalnių metais, atsižvelgdamas į tai, kad piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės, ir į tai, kad daugelio jų reikšmė iki šiol neįsisąmoninta, o apsauga nepakankama. Vienas iš būdų išsaugoti šias archeologines vertybes – glaudesnis savivaldybių bendradarbiavimas su vietos gyventojais puoselėjant, tvarkant ir naudojant piliakalnius.

www.voruta.lt

Sinoptikams prognozuojant gausias liūtis Vilniuje, Kultūros ministerija nusprendė uždaryti Gedimino kalną lankytojams iki liepos 17 d. dėl pakartotinų nuošliaužų pavojaus.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai patvirtinus, jog ketvirtadienį prognozuojamos didelės liūtys Vilniuje, Gedimino kalno operacijų štabas naktį iš trečiadienio į ketvirtadienį ėmėsi prevencinių priemonių. Specialistai kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kariais nelaidžia vandeniui danga išklojo Aukštutinių rūmų kiemelius ir  teritoriją tarp rūmų sienų ir gynybinės sienos. Taip pat nelaidžia vandeniui danga uždengta archeologinių tyrimų vietos kalno aikštelėje.

Nelaidi danga lietaus vandeniui neleis susigerti į gruntą, o bus nukreipiamas į miesto nuotekų sistemas. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prognozuoja, kad ketvirtadienį Vilniuje kritulių intensyvumas bus 23 mm per valandą. Specialistų teigimu, tokios liūties metu nuošliaužos dabartiniame Gedimino kalno stovyje yra neišvengiamos. Situacija nuolat stebima, prie kalno pastoviai dirba specialistai.

Kultūros ministerija primena, kad Gedimino kalno šiaurės vakarų šlaite šį mėnesį pradėti tvarkybos darbai, kurie bus baigti 2018 m. antroje pusėje. Pietrytinio šlaito tvarkybos projektas yra rengiamas. Jį planuojama pristatyti rugsėjį.

www.voruta.lt

Seimo narių iniciatyvinė grupė pagal Paveldo komisijos ekspertinius siūlymus įregistravo Teritorijų planavimo įstatymo pataisą, kuri numato teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūrų supaprastintos tvarkos netaikymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų objektų ir vietovių teritorijų planavimui. Paveldo komisijos nuomone, ši pataisa užkirstų kelią galimam paveldo žalojimui.

Lietuvoje vis dar susiduriame su esmine problema, kuomet stinga pakankamo bendradarbiavimo su visuomene, neįsiklausant į piliečių nuomonę vienu ar kitu su paveldosauga susijusiu klausimu. Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Generalinė konferencija 1972 m. priėmė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją, kurios preambulėje teigiama, kad tarptautinė bendruomenė (šiuo atveju ir Lietuvos piliečiai) yra būtina sudedamoji dalis, privalanti dalyvauti išskirtinės visuotinės vertės kultūros ir gamtos paveldo apsaugos veikloje, tokiu būdu veiksmingai papildydama valstybės narės veiklą kultūros paveldo srityje. Ši nuostata suteikia visuomenei teisę susipažinti su viešinamais projektais ir teikti kolektyvinę paramą pasaulio paveldo apsaugoje.

                      Lietuva yra atsakinga už kultūros paveldo objektų, įrašytų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir jų istoriškai susiformavusios aplinkos išsaugojimą, todėl negalima planuoti veiksmų, kurie galėtų pakenkti jų išskirtinei visuotinei vertei. UNESCO organizacija akcentuoja visuomenės aktyvaus dalyvavimo paveldosaugos procesuose būtinumą, todėl siekiant pažangesnės, skaidresnės, į piliečius orientuotos paveldo apsaugos strategijos kūrimo, visuomenės nuomonė yra itin svarbi.

„Palaikau Seimo nario Mykolo Majausko ir grupės Seimo narių teikiamą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma sugriežtinti teritorijų planavimo dokumentų viešinimo procedūras, netaikant supaprastintos tvarkos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų kultūros ir gamtos paveldo objektų ir vietovių teritorijų planavimui. Reaguodama į neseniai pasirodžiusius ekspertų komentarus, kad tokios pataisos galimai neturės įtakos UNESCO saugomoms teritorijoms, turiu pabrėžti, kad tokie teiginiai klaidinantys. Šios pataisos suteikia daugiau galimybių visuomenei būti išgirstai ir tokiu būdu apsaugoti pasaulio paveldo objektus bei vietoves nuo neigiamos invazijos. Šiais metais 41-osios Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu, istorinis Vienos centras buvo įrašytas į Pasaulio paveldo pavojuje sąrašą dėl nevaldomos aukštybinių pastatų plėtros miesto centre. Akivaizdu, kad į vietinių gyventojų susirūpinimą šiuo atveju sureagavo ne vietos institucijos, o Pasaulio paveldo komitetas. Ar mes taip pat siekiame tarptautinės bendruomenės dėmesio, nesugebėdami išsispręsti viešinimo ir viešumo problemų viduje?“ – teigė UNESCO sesijoje dalyvavusi Paveldo komisijos narė Andrijana Filinaitė, kuruojanti Kauno tarpukario modernizmo architektūros įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Paveldo komisija primena, jog dar 2012 m. kultūros ministro patvirtintose Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairėse įvardinamas vienas iš pagrindinių darnios plėtros kultūros paveldo apsaugoje siekių – suinteresuotų visuomenės grupių įtraukimas į kultūros paveldo apsaugos planavimo bei įgyvendinimo procesus. Tenka apgailestauti, kad šių gairių iki šiol nepaisoma, o galiojanti teritorijų planavimo tvarka visuomenei nesuteikia galimybių tinkamai susipažinti su tokių pasaulio paveldo vietovių, kaip Kuršių nerija ir Vilniaus istorinis centras, teritorijų planavimo dokumentais. Seimo narių grupės įregistruota Teritorijų planavimo įstatymo pataisa ateityje neabejotinai užkirstų kelią galimam UNESCO pasaulio paveldo žalojimui.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija

www.voruta.lt

Seime priimta Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo nauja redakcija, kuria praplėstos jos funkcijos vidaus kultūros paveldo apsaugos politikos formavime bei suteiktos platesnės tarptautinio bendradarbiavimo galimybės. 

                      Įstatyme įtvirtinta, jog Paveldo komisija yra Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja ne tik kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo, bet ir kultūros paveldo valstybinės politikos vertinimo ir tobulinimo klausimais. Paveldo komisija nuo šiol plės bendradarbiavimą su tarptautinėmis institucijomis sprendžiant aktualias paveldosaugos problemas bei teiks siūlymus Seimui, Prezidentui, Vyriausybei dėl tarptautinių sutarčių, susijusių su kultūros paveldo apsauga, pasirašymo, ratifikavimo ir nutraukimo.

Naujoje Įstatymo redakcijoje numatyta Paveldo komisijos kompetencija vertinti UNESCO Pasaulio paveldo komitetui teikiamas pasaulio paveldo objektų Lietuvoje būklės ataskaitas. Lietuva yra atsakinga už kultūros paveldo objektų, įrašytų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir jų istoriškai susiformavusios aplinkos išsaugojimą, todėl negalima planuoti veiksmų, kurie galėtų pakenkti jų visuotinei išskirtinei vertei.

                      Vienas iš Paveldo komisijos veiklos tikslų – kultūros paveldo apsaugos prioritetų nustatymas. Įsigaliojus Įstatymui Paveldo komisija aprobuos nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektų ir vietovių, kurie neskelbiami kultūros paminklais, skelbimą valstybės saugomais ar jų apsaugos panaikinimą. Nauja funkcija prisidės prie apskaitos proceso skaidrumo, išryškinant Lietuvai reikšmingiausius nekilnojamojo kultūros paveldo objektus ir vietoves. Šie pakeitimai įtvirtinti ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme. Iki šiol Paveldo komisija svarstydavo tik kilnojamųjų kultūros vertybių įrašymą į Kultūros vertybių registrą.

                      Siekiant pažangesnės, į piliečius orientuotos kultūros paveldo apsaugos strategijos sukūrimo, nauja redakcija įpareigoja Paveldo komisiją svarstyti visuomenės keliamus aktualius klausimus. Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kyla diskusijos dėl kultūros paveldo išsaugojimo, bendruomenės siekia įsitraukti ir dalyvauti paveldosaugos procesuose, todėl yra būtina probleminius atvejus svarstyti valstybiniu mastu, įtraukiant į diskusijas ir piliečius.

Įstatymo nauja redakcija įsigalios 2017 m. spalio 1 d.

                      93 Seimo nariai pritarė Įstatymo projektui, 3 Seimo nariai susilaikė, prieštaraujančių nebuvo.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija

Vilniaus misionierių vienuolynas ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia | VKPK, G. Oržikausko nuotr.

www.voruta.lt

Advokatų kontora, atstovaujanti UAB „Misionierių sodai“, kreipėsi į Valstybinę kultūros paveldo komisiją, reikalaudama atšaukti jos kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą dėl statybų šalia Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio teisėtumo.

            Rašte nurodoma, kad jei per 14 dienų Paveldo komisija neatšauks savo kreipimosi arba nenurodys juo nesivadovauti, sustabdžius statybas statytojas ketina kreiptis į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl Paveldo komisijos narių ir administracijos darbuotojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn bei pareikšti ieškinius valstybei dėl žalos atlyginimo, į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukdamas Paveldo komisijos narius, balsavusius už kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą bei darbuotojus parengusius kreipimosi raštą.

            2017 m. birželio 2 d. Paveldo komisija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą dėl daugiabučių gyvenamųjų namų su požemine automobilių stovėjimo aikštele statybų šalia Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio. Prašyta panaikinti kultūros ministro įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas Misionierių vienuolyno specialusis paveldosaugos planas, kuris ir sudarė sąlygas vystyti šias prieštaringai vertinamas statybas itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO Pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje.

            Birželio 20 d. Generalinė prokuratūra informavo Paveldo komisiją, kad išnagrinėjusi jos kreipimąsi dėl statybų teisėtumo, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti vykdyti statybas. Gindama viešąjį interesą Generalinė prokuratūra teismo prašo panaikinti Kultūros paveldo departamento organizuotą Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialųjį paveldosaugos planą, statybas leidžiantį dokumentą ir pašalinti padarinius.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija   

Lėšų nebuvo skirta trečiojo tilto – iš Karvinės salos į Bažnytėlės salą – statybai, jis buvo numatytas, siekiant sukurti naują išskirtinę kultūrinę erdvę istoriniuose Trakuose

Trakų rajono savivaldybės merei, Trakų rajono įvaizdžio formavimo ir investicijų pritraukimo

darbo grupės vadovei Editai Rudelienei

ŽINIAI:
Lietuvos Respublikos Seimo nariui Nagliui Puteikiui
Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson
Aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkei Evelinai Karalevičienei

2017-09-07 Nr. S-(3.1.)-321

Trakų istorinio nacionalinio parko (toliau – TINP) direkcija, atsižvelgdama į 2017 m. pradžioje atsinaujinusį Lietuvos Respublikos kultūros ir gamtos paveldo Trakuose saugojimo neigimą ir ignoravimą, Trakų rajono savivaldybės merės Editos Rudelienės vadovaujamai įvaizdžio formavimo ir investicijų pritraukimo darbo grupei (toliau – Trakų įvaizdžio) pateikė daug išsamių išaiškinimų bei realių siūlymų dėl tvarios Trakų miesto plėtros įgyvendinimo.
I
2017-08-29 įvykusiame Trakų įvaizdžio posėdyje dokumentais grindžiami išaiškinimai ir konkretūs pasiūlymai buvo ignoruoti ir be pagrindo atmesti. Deja, iš 2017-08-29 posėdyje dalyvavusių Trakų rajono savivaldybės (toliau –
TRS) darbutojų pasisakymų susidarė įspūdis, kad su TINP direkcijos pateiktais dokumentais nebuvo susipažinta.
Pavyzdžiui, TRS administracijos direktorius Darius Kvedaravičius eilinį kartą reikalavo, kad TINP direkcija inicijuotų valstybės saugomos – TINP teritorijos planavimo schemos pakeitimus, nors 2017-07-07 raštu1 TINP direkcija oficialiai priminė, kad:
1) dar 2008 m. buvo pateikti TINP planavimo schemos nauji sprendiniai, tačiau pati TRS be jokios teisinės priežasties šio specialiojo plano iki šiol nėra suderinusi;
2) 2015-07-18 Lietuvos Kultūros ministras įsakymu2 Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos pavedė atnaujinti TINP planavimo schemą.
Toks akivaizdus TRS administracijos direktoriaus D. Kvedaravičiaus tikras ar tariamas neinformatyvumas užkerta kelią dalykiniam tarpinstituciniam bendradarbiavimui ir verčia vietoje visiems trakiečiams svarbių

darbų įgyvendinimo vėl ir vėl kartoti objektyvius faktus ir neigti subjektyvius prasimanymus.
II
TRS vyriausiojo architekto Povilo Montvilos pasisakymai apie tai, kad, jo manymu, TINP direkcija turi rūpintis ne vien Užutrakio dvaro sodybos revitalizavimu, bet ir dar kažkuo3, atskleidė, kad ir šis atsakingas darbuotojas nebuvo supažindintas su TINP direkcijos teikiama dokumentacija.
Todėl tenka priminti, kad dar 2017-06-12 raštu4 buvo nurodyta, kad Trakų miesto teritorija apima 1100,0 ha, pusę šio ploto užima ežerai ir želdynai, o 163,95 ha –
Trakų senamiestis (u. k. 17114) ir 84,65 ha – Užutrakio dvaro sodyba (u. k. 785).
Tai yra, TINP direkcija, patikėjimo teise valdydama Užutrakio dvaro sodybą, kompleksiškai revitalizuoja antrą pagal dydį Trakų miesto nekilnojamąją kultūros paveldo vertybę. Ir tai yra unikali situacija, kadangi panašaus mąsto kultūros kompleksais Lietuvoje tiesiogiai rūpinasi ne viena insitucija kaip yra Trakuose, o tiek valstybės, tiek ir savivaldos institucijos bendrai.
Pavyzdžiui, Palangos dvaro sodybos (u. k. 23429) rūmais rūpinasi Lietuvos dailės muziejaus (toliau – LDM) administracija, o Eduardo Fransua Andrė (1840-1911) sukurtu parku – Palangos miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga – „Palangos botanikos parkas“. Beje, Vilkaviškio rajono savivaldybė Paežerių dvaro sodyboje (u. k. 1029) pati savarankiškai puoselėja „Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centą“, perėmusi objektą iš LDM administracijos, o Druskininkų rajono savivaldybė Leipalingio dvaro sodyboje (u. k. 265) pati naujai įkūrė ir išlaiko kultūros centrą.
Taigi, priekaištauti TINP direkcijai, kad ji per mažai dirba, nėra pagrindo ir rodo tokius priekaištus darančių kompetencijos trūkumą. Pažymėtina, kad Trakų rajono savivaldybės administruojamoje teritorijoje yra kitas unikalus objektas – Lentvario dvaro sodyba (u. k. 15949), kuria skandalingai nesirūpina dabartiniai jos savininkai ir valdytojai – tiek gausybė privačių insvestuotojų, tiek pati TRS administracija.
III
Primename, kad TINP direkcija revitalizuoja ne vien tik Užutrakio dvaro sodybą, bet pagal kompetenciją rūpinasi ir visa eile kitų Trakų turizmo ir kultūros resursų. Pavyzdžiui, 2017-07-27 raštu5 pateikėme išsamią informaciją apie TINP direkcijos 2000-2003 metais vykdytus buv. Bernardinų kalvos Trakų miesto centre atgaivinimo darbus.
Deja, kaip jau esame informavę, parengtų dokumentų TRS UAB „Trakų šiluma“ ne tik kad neįgyvendino, bet vieną iškiliausių Trakų objektų apskritai prarado ir šiuo metu jis yra tapęs pavojinga lindyne miesto centre.
Šiandien jau tapo aišku, kad ir buv. Bernardinų kalvos detaliojo plano, kaip ir naujos TINP planavimo schemos, sprendiniai nugulė kažkur į gilius kai kurių TRS darbuotojų stalčius, kurie savo neveiklumą dangsto keldami reikalavimus kitiems.
IV
Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja akivaizdžios informacijos sklaidos bei racionalios analizės TRS administracijoje problemos bei yra kurstomi nepagrįsti politinio pobūdžio nepasitenkinimai, TINP direkcija teikia TRS merei E.Rudelienei objektyvią informaciją dėl turizmo ir kultūros išteklių Trakų mieste tvarios plėtros galimybių. Informuojame, kad tokios galimybės tebėra ir pačiame Trakų miesto cente – Salos ir Pusiasalio pilių komplekse.
Kaip puikiai žinote, į Trakų Salos pilį patekti galima dviem mediniais pėsčiųjų tiltais, kurie buvo pastatyti 1962 metais.
Primename, kad, praėjus daugiau nei 30 metų nuo tiltų pastatymo, 1997 m. jie jau buvo taip nusidėvėję, kad kėlė realų pavojų Trakų istorijos muziejaus (toliau – TIM) lankytojams. Apie pavojingus incidentus buvo nuolat kalbama to meto spaudoje. Deja, pavojingų tiltų nesiruošė remontuoti nei TIM, nei TRS administracijos, juo labiau, kad formaliai tiltai į muziejų Trakų Salos pilyje oficialiai buvo neapskaityti ir buvo tapę bešeimininkiais. Tai buvo labai patogi situacija to meto valdininkams išvengti ne tik atsakomybės, bet ir pareigos pasirūpinti konkrečiam tikslui viešam poreikiui tarnaujančiu objektu.
Atsižvelgdama į tokią skandalingą situaciją, TINP direkcija eilinį kartą ėmėsi inicityvos ir iniciavo dviejų – 72,1 m ir 107,9 m ilgio tiltų, vedančių į muziejų Trakų Salos pilyje, apskaitymą, inventorizavimą, teisinę registraciją bei perėmimą. Tai buvo padaryta 1998-11-16 aktu, kuriuo TRS meras Vytautas Mikalauskas perdavė, o TINP direkcijos direktorius perėmė griūvančius tiltus savo žinion.
1998 m. TINP direkcija iš karto užsakė tiltų į Trakų Salos pilį apšvietimo ir rekonstrukcijos projektą, kurį parengė AB „Paminklų restauravimo institutas“. Statybos darbų kaina tuo metu siekė 308,1 tūkst. litų.
Tiltai į muziejų Trakų salos pilyje buvo rekonstruoti 1999–2001 m. laikotarpyje. TINP direkcija tarp abiejų tiltų Karvinės saloje įrengė ir pėsčiųjų takus, sutvarkė salos želdinius, likvidavo sovietmečio kavinės griuvėsius, kurie buvo tapę greta veikiančių valstybės, savivaldos bei privačių institucijų pigia šiukšlių atsikratymo vieta.
TINP direkcija, vykdydama sukurto turto tinkamą eksploatavimą, apribojo transporto priemonių eismą sukurta pėsčiųjų infrastruktūra bei iki pat 2006 m. organizavo sukurto viešo turto trakiečiams bei turistams nuolatinę priežiūrą.
2006-05-04 TRS meras Vytautas Petkevičius6 „darbiniame, koordinaciniame, tarpiniame pasitarime“, matyt, vykdydamas TIM administracijos direktoriaus Virgilijaus Poviliūno prašymus, pareikalavo, kad TINP direkcija suremontuotus ir prižiūrimus medinius pėsčiųjų tiltus į Trakų Salos pilį perduotų TIM administracijai. Kadangi tam pritarė ir Kultūros ministerijos atstovai, TINP direkcija 2006-09-28 įsakymu7 TIM administracijai perdavė valdyti, naudoti ir disponuoti abu Trakų miesto pėsčiųjų tiltus. Pažymėtina, kad įsakymo preambulėje TINP direkcija aiškiai nurodė perdavimo aplinkybes, kurias atitinkamos institucijos visais būdais siekė pašalinti, tačiau tai joms nepasisekė, todėl šiandien yra žinoma, kas yra atsakingas už TINP direkcijos sutvarkytų tiltų perdavimą trečiajai šaliai ir vėliau vykusius procesus.
Taigi, 2006-10-02 aktu TINP direkcijos direktorius perdavė, o TIM administracijos direktorius perėmė du TINP direkcijos sutvarkytus tiltus8. Deja, kaip ir buvo galima nesunkiai nuspėti, netrukus pėsčiųjų tiltais bei takais į Trakų Salos pilį vėl buvo atnaujintas autotransporto judėjimas. Jau 2011 m. tapo akivaizdu, kad medinius tiltus vėl būtina kuo skubiau kapitaliai remontuoti, nes tais pačiais metais komerciniam renginiui tiltais vežant agregatus, vienas tiltų įlūžo ir tuomet Trakų Salos pilies lankytojus teko kelti valtimis. Tiltų niokojimo ir neatsakingo naudojimo istorijos tęsėsi ir vėliau.9
Pavojų lankytojams vėl pradėjusių kelti Trakų pėsčiųjų tiltų remontui Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, tarpininkaujant Kultūros ministerijai, kelis kartus skyrė būtinas lėšas. Šie darbai baigti 2016 metais.
Tačiau lėšos nebuvo skirtos trečiojo tilto – iš Karvinės salos į Bažnytėlės salą statybai, kuris buvo numatytas, siekiant sukurti naują išskirtinę kultūrinę erdvę istoriniuose Trakuose.
Primename, kad Galvės ežero Bažnytėlės saloje yra išlikę Vytauto Didžiojo statytos šv. Jurgio cerkvės, vėliau tapusios Sapiegų mauzoliejine koplyčia, griuvėsiai, kurie iki šiol neprieinami nei trakiečiams, nei turistams.
TINP direkcija inicijavo tilto į Bažnytėlės salą atkūrimo projektą, siekiant padaryti šią Trakų miesto dalį lankoma. Buvo siekiama sutvarkyti istorinius griuvėsius bei želdynus ir šioje sakralioje aplinkoje įrengti šiuolaikinės kultūros kamerinių renginių erdvę po atviru dangumi.
Apmaudu, kad lėšos naujam objektui Trakuose negalėjo būti skirtos, kadangi jų prireikė esamų Trakų pėsčiųjų tiltų pakartotiniam remontui. Deja, TIM administracija 2006 m. perėmė tik tuo metu buvusius geros būklės tiltus, tačiau neprisiėmė tolimesnių šios Trakų miesto dalies išvystymo tikslų.
TINP direkcija ne kartą ragino ankstesnius Trakų rajono merus kurti ir plėsti kultūrinę infrastruktūrą Trakų Salos ir Pusiasalio pilių komplekse, kurį intensyviai lanko tiek trakiečiai, tiek turistai. Deja, kol kas tilto į Bažnytėlės saloje esančius, Vytauto Didžiojo ir Sapiegų atminimą liudijančius griuvėsius, projektas nevystomas, nors tai akivaizdžiai padidintų tiek pačių Trakų lankomumą, tiek papildytų miestą turistinių objektų ir paslaugų įvairove, prailgintų turistų buvimo Trakuose laiką.
V
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, TINP direkcija siūlo į Trakų įvaizdžio posėdį įtraukti Trakų Salos ir Pusiasalio pilių komplekso tolimesnio vystymo klausimą, trakiečiams ir turistams atveriant šiuo metu vis dar nepasiekiamas Trakų centrinėje dalyje glūdinčias vertybes ir nenaudojamas kultūrines erdves.

Gintaras ABARAVIČIUS,
Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius

_______________________________________

1 2017-07-07 TINP direkcijos raštas Nr. S-(3.1.)-233 „Dėl turizmo ir kultūros išteklių Trakų mieste tvarios plėtros galimybių (III)“.
2 2015-07-18 Lietuvos Kultūros ministro įsakymas Nr. ĮV-562 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo atnaujinimo“.
3 TRS vyriausiasis architektas P.Montvila nedetalizavo savo pageidavimų sąrašo.
4 2017-06-12 TINP direkcijos raštas Nr. S-(3.1.)-195 „Dėl turizmo ir kultūros išteklių Trakų mieste tvarios plėtros galimybių“.
5 2017-07-27 TINP direkcijos raštas Nr. S-(3.1.)-258 „Dėl turizmo ir kultūros išteklių Trakų mieste tvarios plėtros galimybių (V)“.
6 2004–2007 m. ir 2007–2008 m. TRS meras, kuriam už kyšininkavimą būnat meru 2017 m. birželio mėn. skirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams. (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/korupcijos-byloje-nuteisti-buve-traku-savivaldybes-vadovai-isvenge-laisves-atemimo-bausmes-59-810030).
7 2006-09-28 įsakymas Nr.V-60 „Dėl turto perdavimo“.
8 2006-10-02 turto priėmimo ir perdavimo aktas.
9 http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/traku_istorinis_muziejaus_tiltas_remontuojamas/

Iki mūsų dienų išlikusi Kauno miesto gynybinė siena. Vilensija, 2017 m. balandžio 17 d.

Dr. med. Juozas PRASAUSKAS, dr. Virginija Elena BORTKEVIČIENĖ

Miestų gynybinių sienų statyba Europoje išpopuliarėjo XII–XV a. Sparčiai augant žmonių skaičiui, kai kurios gyvenvietės išaugo į didelius miestus. Juose kūrėsi amatininkai, lankėsi pirkliai, susiformavo valdantysis elitas, kuriam reikėjo apsaugoti savo ir gyventojų turtą, surinkti mokesčius. Gynybinės sienos tapo neatskiriamu savivaldos ir klestinčio miesto ženklu.

Gynybinės sienos – miesto teritoriją juosiantis gynybinis įrenginys, praktiškai žymintis tikrąją miesto ribą. Pilies sienos ir gynybinės miesto sienos – dvi sienos, kurios gindavo didesnius miestus. Sienose buvo statomi vartai ir bokštai, o prieš pačią sieną dažniausiai būdavo iškasami grioviai su vandeniu arba supilami pylimai (priemonės, skirtos stabdyti puolantį priešininką apšaudymui tinkamiausioje teritorijoje). Miesto vartai buvo statomi dėl išvykstančių ir atvykstančių žmonių srauto kontrolės bei kaip mokesčių surinkimo punktai. Bokštai skirti apsaugoti sieną, vartus, stebėti aplinką.

Gynybinėmis sienomis taip pat apsiginklavo Kaunas, Klaipėda, Biržai, o XVII a. jas jau turėjo Kėdainiai, Skuodas ir Kretinga.

LDK teritorijoje – Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik nedaugelis miestų turėjo gynybines sienas. Šiose teritorijose dažniausiai buvo statomos gynybinės pilys ir jų kompleksai. Miestams ir pilims apginti LDK teritorijose buvo naudojami žemių pylimai ir aštriakuolių sienos.

Mūrinės gynybinės sienos LDK miestuose atsirado kiek vėliau, kartu su miestams suteiktomis teisėmis. Pirmoji LDK gynybinė miesto siena buvo pastatyta 1503–1522 metais Vilniuje. Gynybinėmis sienomis taip pat apsiginklavo Kaunas, Klaipėda, Biržai, o XVII a. jas jau turėjo Kėdainiai, Skuodas ir Kretinga.

Norėtume pabrėžti, kad šis straipsnis nėra istorikų, architektų, archeologų profesionalų darbas, todėl jame mažai dėmesio skirsime istorinių įvykių analizei bei išvadoms.

Tai straipsnis, kviečiantis pažinti ir mylėti savo miesto praeitį. Be to, norime atkreipti profesionalų istorikų, architektų bei archeologų dėmesį į Kauno gynybinės sienos problematiką, nes tai yra unikalus miesto istorijos reiškinys.

Įsikūręs vandens ir sausumos kelių sankryžoje, Kaunas įgijo itin svarbią strateginę reikšmę. Seną Kauno apylinkių gynybinę reikšmę patvirtina iki šių dienų tebestūksantys piliakalnių žiedas, kuris išsidėstęs dabartinėje Kauno miesto teritorijoje. Visiškai kitaip atsitiko su Kauno miesto gynybinėmis sienomis.

Istoriografijoje minimi trys Kauno miesto aptvėrimai – gynybinės sienos. Apie pirmąją Kauno gynybinę sieną rašė istorikai A. Raulinaitis ir M. Blynas, architektas J. Baršauskas. Kiekvienas jų, nagrinėdami šią konstrukciją, jos datavimą ir detales nurodo skirtingai. Tai galėjo nulemti rašytinių šaltinių bei archeologinių duomenų stygius.

A. Raulinaitis ir J. Baršauskas nurodo, jog pirmoji Kauno miesto gynybinė siena pastatyta jau XIV a. viduryje, apie šios sienos egzistavimą, datavimą ir lokalizaciją žinių pateikia ir M. Blynas, kuris teigia, kad ši siena pastatyta apie 1401–1405 m. Visi minėti autoriai manė, kad ši siena buvo mūrinė. A. Raulinaičio manymu, pirmoji Kauno gynybinė siena galėjo eiti palei Valančiaus – Aleksoto gatves. Autorius rodo net trijų vartų-bokštų vietas: „ Valančiaus gatvėje prie Neries, priešais katedros – bazilikos bažnyčią, priešais senąją jėzuitų nuomojamosios žemės valdą Kuzmos gatvėje.“ Istoriko teigimu, prieš Antrąjį pasaulinį karą atkasinėjant jėzuitų kiemą rasta siena yra pirmosios gynybinės sienos likučiai.

Antrąją Kauno miesto gynybinę sieną aprašė tie patys autoriai – A. Raulinaitis, J. Baršauskas bei M. Blynas. Visi trys minėtieji autoriai nurodo, kad antroji siena pradėta statyti apie 1504 m. A. Raulinaitis nurodo, kad tos sienos likučius galima rasti kampiniame Vilniaus ir Laukaitytės (dab. A. Mapų) gatvių kieme bei namuose. A. Raulinaičio teigimu, antroji Kauno miesto gynybinė siena egzistavo iki XVII a. vidurio, jos sienos pamatai buvo akmeniniai, o visa likusi sienos dalis iš plytų. J. Baršausko nuomone, antroji Kauno gynybinė siena buvo mūrinė, plytų rišimas mišrus – gotikinis, kartais renesansinis, vyravo renesansinės formos.

Pasak J. Baršausko, prie sienos glaudėsi pastatai, kurie kartu su siena sudarė gynybinį kompleksą. M. Blyno manymu, antrajai gynybinei sienai statyti buvo panaudotos pirmosios gynybinės sienos plytos.

M. Blyno manymu, antrajai gynybinei sienai statyti buvo panaudotos pirmosios gynybinės sienos plytos.

A.Vaškelis atliko tyrimus paremtus archeologiniais tyrinėjimais bei šaltinių paieška ir jų analize ir nurodė, kad nėra nei vieno dokumento, kuriais galima būtų paremti A. Raulinaičio, J. Baršausko, M. Blyno teiginius apie I ir II mūrinės Kauno miesto sienos buvimą, tačiau atmesti sienos galimo egzistavimo negalima. Antroji Kauno miesto gynybinė siena, kaip ir pirmoji, galimai atliko miesto ribų ženklinimo funkciją, padėjo surinkti mokesčius iš įvažiuojančių į miestą pirklių bei reguliuoti žmonių srautus. Neatmetama galimybė, jog A. Raulinaitis, nurodydamas Vilniaus vartų vietą buvo teisus. Tai galima pagrįsti peržiūrėjus Kauno senamiesčio kelių išplanavimą. Vilniaus, Zamenhofo ir A. Mapu gatvės sankryžoje galėjo stovėti A. Raulinaičio nurodyti Vilniaus vartai.

Trečioji Kauno gynybinė siena nenuginčijamai yra mūrinė, nes nedidelė dalis šios sienos su bokštu išliko iki mūsų dienų – Kauno Muzikinio teatro kiemelyje. 1655 metų privilegija Karalius Jonas Kazimieras nurodė Kauno miestiečiams aptverti miestą mūro sienomis. Statyba pradėta po 1655– 1660 metų karo. Rašytiniuose šaltiniuose ji ir Malūnininko bokštas pirmą kartą minimi 1666 m. Be to, minimas bokštas šalia Totorių vartų, kuris stovėjo arčiau Laisvės alėjos, bet jis, kartu su dalimi sienos, buvo nugriautas 1894 m. Kurį laiką Malūnininko bokštas neturėjo pastovaus savininko ir buvo perduodamas iš rankų į rankas , vėliau naudotas ūkiniams reikalams. Stogas buvo padengtas malksvomis, šiaudais. 1966 m. pagal architektės Dalijos Zareckienės projektą bokštas konservuotas, uždengtas stogas.

Nors dalis sienos ir bokštas išliko, tačiau dar ir dabar vyksta nesutarimai dėl sienos architektūrinės formos.

Nors dalis sienos ir bokštas išliko, tačiau dar ir dabar vyksta nesutarimai dėl sienos architektūrinės formos. Minėti autoriai skirtingai teigia sienos aukštį. A. Raulinaitis nurodo, kad sienos aukštis buvo apie 9 m aukščio su šaudymo angomis, J. Baršauskas teigia, kad Kauno gynybinė siena buvo apie 6–7 m. aukščio ir nemini šaudymo angų. M. Blynas teigia, kad trečioji gynybinė siena pastatyta po 1665 m. Maskvos invazijos (1670–1680 m.), tačiau daugeliui mokslininkų tai kelia abejonių. Tad kada gi ištiktųjų pastatyta trečioji Kauno gynybinė siena?

Kauno gynybinės sienos likučiai ir bokštas – respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Tai vienintelis išlikęs tokio tipo statinys, statytas XVII a. antroje pusėje. Įdomu, kada ji statyta? Kodėl ir kas ją nugriovė? Ar planuojama daugiau tyrinėjimų susijusių su Kauno gynybinėmis sienos ir koks šio paminklo likimas?

Kauno miesto siena. Nuotraukos autorius nežinomas, apie 1954 m. Šaltinis – KTU ASI archyvas

Šaltiniai

A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T– II, Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius, 1964. p.195–197.

M. Bertašius, Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenys. Kaunas 2013. p.55.

M. Blynas, Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos. Čikaga. 1982. p. 197.

J. Baršauskas, Prie rūsčių Kauno gynybos sienų. Statyba ir architektūra. 1971. Nr.2. p. 24.

A. Jankevičienė ir kt. Kauno architektūra. Vilnius. „Mokslas“ 1991. p. 134.

A. Vaškelis. Kauno miesto gynybinės sienos tyrimai. Architektūros paminklai. 1988. T-11. p.4.

Šaltinis – http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/kur-dingo-kauno-miesto-gynybines-sienos-/250113.

www.voruta.lt

Spalio 4 d. 13 val. Valstybinė kultūros paveldo komisija, atsižvelgdama į pastaruoju metu paveldosaugos sistemoje vykstančius prieštaringus procesus, sulaukiančius neigiamo visuomenės dėmesio, kartu su Seimo Kultūros komitetu ir Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga, vienijančia miestų ir kaimų vietos bendruomenes, organizuoja forumą „Viešoji komunikacija ir bendruomenių vaidmuo saugant kultūros paveldą“.

Forumas vyks LR Seimo I rūmų Konstitucijos salėje. Negalintys dalyvauti, bet besidomintys renginiu bus kviečiami stebėti forumą tiesiogiai.

Ar Lietuvoje užtikrinama visuomenės teisė į paveldą? Ar bendruomenių dalyvavimas priimant sprendimus yra pakankamas, ar visuomenė tinkamai informuojama apie planuojamus projektus, įtakosiančius jų gyvenamąją aplinką? Ar prisijungimas prie tarptautinio dokumento – Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencijos suteiks vietos bendruomenėms daugiau galimybių saugant kultūros paveldą? Į šiuos ir kitus klausimus bus ieškoma atsakymų diskutuojant su forumo dalyviais.

XX a. pr. Atėnų chartija atkreipė dėmesį, jog patikimiausias garantas norint išsaugoti kultūros paminklus ateičiai yra pačių konkrečios vietovės žmonių pagarba ir prisirišimas prie jų. Daugybė įvairių laikotarpių pastatų, ištisų kvartalų ir senamiesčių, reikšmingų kultūros paveldo objektų tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje išliko todėl, kad buvo reikalingi vietos bendruomenei.XXI a. vis labiau suvokiama, kad į kultūros paveldo apsaugą turi įsitraukti ir visuomenės atstovai, bendruomenės, nes būtent jos tuo paveldu betarpiškai naudojosi ir naudosis, jį saugos ir puoselės.

Dėl riboto dalyvių skaičiaus kviečiame registruotis adresu komisija@vkpk.lt arba tel. (8 5) 266 3284 (kontaktinis asmuo Anželika Vėžienė). Atvykus į renginį būtina turėti asmens tapatybės kortelę.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija 

www.voruta.lt

Pradėti vykdyti vyskupo Motiejaus Valančiaus namo Varniuose (S.Daukanto g. 10A, Varniai, Telšių raj.) išorės tvarkybos (remonto, restauravimo) darbai. Šiemet numatoma restauruoti cokolinę pastato dalį, sutvarkyti pastato fasadą ir prie jo esančius priestatus. Darbus numatoma tęsti ir kitąmet.

„Motiejus Valančius šlovinamas dėl savo kilnių Tėvynės labui atliktų darbų. Jis yra žinomas ne tik kaip Žemaičių vyskupas, bet ir kaip švietėjas, rašytojas, lietuvių literatūros prozos pradininkas, carinės Rusijos valdžios persekiotas blaivybės sąjūdžio organizatorius ir puoselėtojas. Šiame name Varniuose Motiejus Valančius gyveno 1850 – 1864 m. Nepasitikėdama vyskupu, caro valdžia vėliau vyskupijos centrą perkelė į Kauną, kur jam teko kentėti persekiojimus ir bausmes“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus namo tvarkybos (remonto ir restauravimo) darbams Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos šiemet iš Žemaičių krikšto programos skyrė 92,56 tūkst. eurų. Pagal Telšių rajono savivaldybės lėšomis UAB „ATAMIS“ parengtą tvarkybos darbų projektą (projekto vadovas – Algirdas Žebrauskas) darbus vykdo UAB „Telšių meistras“. Tvarkybos darbus numatoma tęsti ir 2018 m.

Pagal projektą objekte numatyta vykdyti šiuos tvarkomuosius paveldosaugos darbus: fasadų restauravimo, remonto, prarastų elementų restauravimo-atkūrimo darbus. Bus atliekamas lauko sienų, karnizų, dekoro elementų restauravimas, lauko durų ir langų restauravimas-atkūrimas, cokolio iš akmens ir pamatinės juostos iš raudonų molio plytų restauravimas, pogrindžio vėdinimo angų-nišų, gonkų pietiniame fasade bei koplyčios restauravimas-atkūrimas, rytinio įėjimo laiptų atstatymas. Projekte numatytų darbų sprendiniai turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistos šio kultūros paveldo objekto vertingosios savybės.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus namas Varniuose ─ valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Motiejui Valančiui tapus Žemaičių vyskupu ir senąją vyskupijos rezidenciją Alsėdžiuose palikus buvusiam Žemaičių vyskupijos valdytojui Jonui Krizostomui Gintilai, iškilo būtinybė kurti naują vyskupo rezidenciją Varniuose. Jau 1850 m. balandį vyskupas M.Valančius kreipėsi į Rusijos vidaus reikalų ministeriją, prašydamas lėšų seno medinio namo Varniuose, prie kelio į Telšius, remontui.

Pirmąjį rezidencijos projektą parengė Raudondvaryje gyvenęs grafo Benedikto Tiškevičiaus dvaro architektas Cezaris Anikinis. Vis dėlto projektas pagal to meto galimybes įvertintas kaip pernelyg ambicingas ir brangus. Galiausiai vyskupo rezidencijos projekto ėmėsi architektas Tomas Tišeckis. Kuklus projekto finansavimas lėmė ir paprastus architektūrinius sprendinius.  Pastatas liko ant senų juostinių-mūrinių pamatų. Jis suprojektuotas stačiakampio plano, vieno aukšto, klasicizmo stiliui būdingos centrinės kompozicijos. Centre vakarinis fasadas paryškintas gonkomis, puoštomis keturiomis dorėninėmis kolonomis. Stogas šlaitinis, dengtas skiedromis ─ būdingas Žemaitijos dvareliams. Savo dydžiu iš kitų patalpų išsiskiria audiencijų salė. Vyskupo namų koplyčia įrengta namo rekonstrukcijos metu 1852 m.

Rūta Evelina Šutinytė

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos

Atstovė spaudai

www.voruta.lt

Spalio 12-13 d. Vilniaus universitetas kartu su Kultūrinių bendrijų studijų centru ir Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija kviečia dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Baltijos šalių sentikių kultūros paveldas: tyrimai, paveldo aktualizavimas ir kultūros kelio idėja“. Konferencijos metu pranešimus skaitys ir diskutuoti kvies akademinės bendruomenės nariai ir sentikių paveldo puoselėtojai iš Belgijos, Bulgarijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Rusijos.

Konferencijoje bus pristatyta Europos šalyse plačiai taikoma kultūrinio turizmo plėtros forma – Kultūros keliai, jų idėja, strategija ir pagrindiniai taikymo aspektai. Konferencijos metu bus apžvelgta sentikių istorija, dabartinė bendruomenių ir kultūros situacija Baltijos šalyse, supažindinta su kitų šalių sentikių bendruomenių situacija, aptarta galimybė sudaryti sąlygas platesnei visuomenės daliai pažinti šią seną, savitą etnokonfesinę kultūrą.

Sentikių istorijos ir kultūros pažinimui skirtos konferencijos renginiai spalio 12-13 d. vyks Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete (Universiteo g. 7), 214 aud. Pirmą konferencijos dieną (spalio 12 d.) konferencijos dalyvių laukia ekskursija „Sentikiškas Vilnius“ ir popietė Vilniaus sentikių bendruomenėje. Antrąją konferencijos dieną (spalio 13 d.) bus tęsiamos diskusijos sentikystės tema, konferencijos pabaigą vainikuos Mari-Liis Paaver ir Grigorijus Potašenko knygos rusų kalba „Ikonų tapytojas XX amžiuje. Ivano Ipatjevičiaus Michailovo gyvenimas ir kūryba“ („Иконописец в ХХ веке. Жизнь и творчество Ивана Ипатьевича Михайлова“) pristatymas.

Konferencijos programą žiūrėkite čia: lietuvių k., rusų k.

Konferencijos pranešimai bus skaitomi rusų kalba.

Dr. Giedrės Godienės iliustracija

Anželika VĖŽIENĖ, www.voruta.lt

Kultūros paveldo apsauga yra neatsiejama nuo darnios visuomenės vystymosi, nes be žmonių nėra visuomenės, o be atminties darni plėtra nėra įmanoma. 2012 m. patvirtintos Nacionalinės kultūros paveldo apsaugos politikos gairės ypatingą dėmesį skyrė visuomenės dalyvavimui kultūros paveldo apsaugos procesuose, komunikacijai, viešumui, bet iki šiol dokumentas nėra įgyvendintas. Siekiant pažangios paveldosaugos sistemos, komunikacija turėtų būti būtina sąlyga, jeigu norime sprendimų, kurie užtikrintų visuomenės gerovę, būtų paremti tvarumo principais ir orientuoti į ilgalaikes perspektyvas.

Spalio 4 d. Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Seimo Kultūros komiteto ir Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos organizuoto forumo „Viešoji komunikacija ir bendruomenių vaidmuo saugant kultūros paveldą“ dalyviai vieningai sutarė, jog vietos bendruomenės ilgainiui turėtų tapti pagrindu bet kokiam sprendimo priėmimo procesui, susijusiam su kultūriniu identitetu. Anot Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininko Sakalo Gorodeckio, kartais žmonėms sudėtinga paaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Organizuotos bendruomenės, kurių narius sieja emociniai ryšiai, bendrumo jausmas ar netgi grėsmės, yra vienas pagrindinių atviros ir pilietinės visuomenės veiksnių. Kiekviena bendruomenė turi savo viziją, o viešasis interesas –tai visuomenei svarbi vertybė, gėris, į kurį neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės ir teisėti interesai, atspindintys ir išreiškiantys pamatines (kurios turėtų būti nekintančios!) visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

Ar visuomenė turi teisę į paveldą?

Paveldas apibrėžia tautas, bendruomenes ir didina jų reikšmę, yra bendruomenių dalimi, o sąmoningai pripažįstamos vertybės saugomos ir perduodamos ateities kartoms. Kaip forume pastebėjo dr. Giedrė Godienė, būtent žmogaus teisės yra tas momentas, kuris veda prie atsakingų institucijų, praktikų ir suinteresuotos vietos bendruomenės bendradarbiavimo, ką turėtų užtikrinti Lietuvoje ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai. Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijoje kultūros ir gamtos paveldas, kuris turi išskirtinę visuotinę vertę,įvardijamas kaip unikalus ir nepakeičiamas, o šalių pareiga yra jį apsaugoti, išsaugoti, populiarinti ir perduoti ateities kartoms bei nustatyti bendrąją politiką, kuria būtų siekiama kultūros ir gamtos paveldui suteikti tam tikrą vaidmenį bendruomenės gyvenime.

Europos kraštovaizdžio konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje nustatyta, jog Europos gyventojai pageidauja, kad politikoje ir dokumentuose būtų atsižvelgiama į jų norus dėl juos supančios aplinkos kokybės. Nebegalima leisti, kad už oficialią veiklą ir tyrimus kraštovaizdžio srityje būtų atsakingos tik specializuotos mokslo ar technikos įstaigos. Dr. Giedrės Godienės teigimu, visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl veiksmų ir įgyvendinant bei kontroliuojant šiuos sprendimus laikomas neatsiejama kraštovaizdžio tvarkymo, apsaugos ir planavimo dalimi. Turi būti užtikrintos galimybės visuomenei dalyvauti tiriant, vertinant bei privalomai konsultuotis su ja nustatant kraštovaizdžio kokybės tikslus.

Viena pagrindinių priemonių visuomenės teisėms į aplinką (kurią sudaro ir paveldas) užtikrinti yra Konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso). Jūratė Markevičienė, forume aptarusi tarptautinę teisę ir praktiką, konstatavo, jog Lietuvoje visuomenės teisės aplinkos srityje turi „du sulūžusius pagalius“, o paveldo srityje – „nei ramsčių, nei jų lūženų“, nors paveldo reikšmę ir visuomenės teisę į paveldą gina Konstitucija ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.

Aušrinės Balkaitytės iliustracija

Kaipgi visuomenė gali dalyvauti procese? Visuomenė gali laiku gauti tikslią bei išsamią informaciją, klausti, aiškintis ir gauti motyvuotus atsakymus, o ne atsirašinėjimą, teikti siūlymus, kurie, beje, neprivalo būti motyvuoti ir parašyti specialistų. Visuomenė turi teisę gauti atsakymus į pateiktus siūlymus, skųsti atsakymus ikiteismine ir (arba) teismine tvarka, už kreipimąsi į teismą neturi būti persekiojama. Visuomenė turi būti įtraukta į pradinį planavimo etapą, kai dar nepriimti jokie sprendimai ir galimos alternatyvos.Kaipgi visuomenė iš tikrųjų dalyvauja procese?

Jūratės Markevičienės manymu, Lietuvos visuomenė dar negali pasigirti jokiu garbingu „laipteliu“ 1969 m. Sherry Arnstein sudarytose Piliečių dalyvavimo kopėčiose.

Maža to, Lietuvos visuomenė patiria ignoravimą, demonizavimą, marginalizavimą ir persekiojimą. Aplinkos ir paveldo apsaugos sąjūdžio narė Rasa Kalinauskaitė pastebėjo, jog aktyvūs, paveldo išsaugojimu susirūpinę visuomenininkai retai sulaukia atsako iš paveldo apsaugą administruojančių valstybės institucijų. Priešingai, bendruomenės įvardijamos kaip „rėksniai“ ar kitų valstybių įtakoje veikiantys agentai. Kitas „bendradarbiavimo“ etapas – iškelti ieškiniai bendruomenėms, ginančioms viešąjį interesą.

Dr. Giedrės Godienės iliustracija

Visuomenė kol kas neturi realių galimybių laimėti šį „urbanistinį karą“, kurio galėjo ir nebūti, ir kurį galimai įtakojo naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas. Lietuvoje vis dar nėra ratifikuota Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei konvencija(Faro), įtvirtinanti neatsiejamą piliečių teisę į paveldą bei teisę pripažinti individualią ir kolektyvinę atsakomybę už paveldą. Nors Faro konvencija buvo priimta 2005 m., Lietuvoje valstybiniu lygmeniu į ją vis dar žiūrima atsainiai. Lapkričio 15–16 d. Valstybinės kultūros paveldo komisijos iniciatyva Lietuvoje įvyks tarptautinis forumas su Europos Tarybos ekspertais, kitų šalių atstovais dėl Lietuvos galimybės prisijungti prie Faro konvencijos. Akivaizdu, kad bandymai ratifikuoti konvenciją Lietuvoje gana komplikuoti, trunkantys daugiau nei 10 metų, stokojantys ryžtingų sprendimų ir politinio pritarimo. Seimo nario Naglio Puteikio teigimu, pastarųjų metų rezonansiniai atvejai, sulaukę didelio visuomenės pasipriešinimo, Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento neveiklumas, dangstantis „korupcines“ statybas Misionierių bažnyčios teritorijoje, vykdomus griovimus, prisideda prie paveldo nuosmukio. Stereotipiškai manoma, kad tik valstybės institucijos yra atsakingos už kultūros paveldo apsaugą. Tačiau reikėtų suvokti, jog Faro konvencijos ratifikavimas ir įgyvendinimas yra be galo svarbus, siekiant užtikrinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus, lemiančius kultūros vertybių likimą.

Iššūkiai vietos bendruomenėms

Dr. Giedrė Godienė, kalbėdama apie bendradarbiavimo su vietos bendruomenėmis prielaidas, konstatavo, jog daugelyje pasaulio vietų pastebima, kad reikėtų platesnio, labiau įtraukiančiojo požiūrio į kultūros paveldo tvarkymą ir daugiau dėmesio bendruomenių aktyvumui skatinti. Didėja iššūkių apimtis ir kompleksiškumas– reikia greitai prisitaikyti ir rasti naujas pažangias tvarkymo praktikas ir formas. Nors vietos bendruomenės yra pakankamai naujas reiškinys atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, forumo dalyviai vieningai sutarė, jog visuomenė jau nebepriima sprendimų iš viršaus. Bendruomenė gyvena šiandien, dabar ir čia. Pranešėjai antrino Lietuvos vietos bendruomenių sąjungos pirmininkė Reda Kneizevičienė teigdama, jog vietos gyventojams rūpi jų aplinkoje esantis paveldas, todėl bendradarbiavimas su jais yra būtina sąlyga siekiant paveldo išsaugojimo.

Dr. Giedrės Godienės iliustracija

Ko norėtų visuomenė? Ji norėtų darniai plėtrai ir bendruomenės telkimui būtino lyderio, glaudaus bendradarbiavimo su verslu nuo pat investicinio projekto planavimo iki jo įgyvendinimo, sprendimų priėmimo vadovaujantis principu „iš apačios į viršų“, puoselėti vietos kultūrą ir tradicijas, kurti ir saugoti aplinkos savitumą. Tačiau, pasak Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininko prof. Ramūno Navicko, grįžtamojo ryšio dažniausiai nesulaukia.

Dr. Giedrės Godienės iliustracija

Apmaudu, bet forumo dalyviai eilinį kartą nesulaukė valstybės institucijų, atsakingų už kultūros paveldo išsaugojimą, dėmesio, kas atspindi paveldo administratorių požiūrį į bendradarbiavimą. Viešosios komunikacijos, kuri šiuo metu apibūdinama kaip vienakryptė, stiprinimas bus įmanomas tik sukūrus pažangią paveldosaugos sistemą, numatančią vieningą visuomenės dalyvavimą kultūros paveldo apsaugos procesuose.

Paveldo komisijos archyvo nuotraukos.

www.voruta.lt

Spalio 25 d., 17 val. 30 min., Biržų pilies Arsenale vyks mokslinio-informacinio leidinio „Muoriškių pilkapiai“ pristatymas. Pristatymo dalyviai išgirs Muoriškių pilkapyno tyrinėjimų istoriją, o renginio pabaigoje gaus archeologiniu paveldu besidominčių kraštiečių ir Lietuvos visuomenės ilgai lauktą leidinį dovanų.

 Muoriškių pilkapynas yra susiformavęs Senajame geležies amžiuje, dar vadinamame romėniškuoju laikotarpiu ir priskiriamas Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos ir pietų Latvijos laidojimo paminklų grupei. Tai vienintelis Biržų rajone pilnai ištirtas III – IV a. laidojimo paminklas, kurio fragmentiška tyrimų medžiaga buvo paskelbta įvairiuose Lietuvos bei užsienio moksliniuose leidiniuose ir straipsniuose.

Šiame gausiai iliustruotame leidinyje išsamiai pristatyta visa archyvinė pilkapyno archeologinių tyrinėjimų medžiaga: išanalizuoti ir apibendrinti tyrimų duomenys, konkretizuojantys radinių laikotarpį ir patikslinantys pačią pilkapyno chronologiją bei dinamiką, laidosenos aspektus. Jame rasite ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugomų radinių katalogą.

Taigi, „Muoriškių pilkapiai“ – išsami tekstinė ir ikonografinė medžiaga viename leidinyje. Linkime įdomaus skaitymo!

Projektą dalinai finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

www.voruta.lt

Valstybinė kultūros paveldo komisija kartu su Europos Tarybos kultūros ir kultūros paveldo skyriumi, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetu 2017 m. lapkričio 15–16 d. organizuoja forumą „Faro konvencijos principai ir urbanistinio paveldo apsauga“. Tarptautinio forumo metu bus pristatytos užsienio šalių, pasirašiusių ar ratifikavusių Faro konvenciją, taip pat besidominčių dokumento principais, gerosios patirtys, svarbiausios konvencijos idėjos bei jos pasirašymo svarba Lietuvai. Renginiuose dalyvaus Europos Tarybos ekspertai, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Olandijos, Suomijos, Islandijos, Airijos, Austrijos, Vengrijos, Portugalijos ir Serbijos atstovai.

Europos Taryba, siekdama demokratijos įtvirtinimo bei visuotinio žmogaus teisių laikymosi, 2005 m. Faro mieste Portugalijoje pakvietė valstybes nares pasirašyti Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvenciją. Dokumentas įtvirtina suinteresuotų šalių bendradarbiavimo ir dialogo svarbą bei neatsiejamą piliečių teisę į kultūros paveldą bei teisę pripažinti individualią ir kolektyvinę atsakomybę už kultūros paveldą, taip pat pabrėžia, jog kultūros paveldo išsaugojimas ir jo tvarus naudojimas turi tapti žmogaus vystymosi ir gyvenimo kokybės tikslu.

Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis. Sesijos, vyksiančios Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, bus transliuojamos tiesiogiai. Norinčius dalyvauti tarptautinio forumo 1-oje ir 3-oje sesijose kviečiame iki lapkričio 10 d. registruotis el. paštu komisija@vkpk.lt arba tel. (8 5) 266 3284. Jei dalyvausite tik vienoje iš sesijų, prašome nurodyti, kurioje sesijoje Jūsų laukti.

Valstybinės kultūros paveldo komisijos informacija

Asociatyvi Depositphotos nuotr.

www.voruta.lt

Vilniaus apygardos administracinis teismas lapkričio 13 d. sprendimu nepatenkino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymo panaikinti Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimą nepritarti KPD 2016 m. veiklos ataskaitai. Nustatyta, kad Paveldo komisija nepritardama ataskaitai veikė savo kompetencijos ribose, o priimtas sprendimo turinys yra motyvuotas, todėl KPD skundas atmestas kaip nepagrįstas. Tuo tarpu KPD skundą motyvavo tuo, kad toks Paveldo komisijos sprendimas pablogino KPD dalykinę reputaciją, sumenkino pasitikėjimą juo visuomenės akyse.

              Teismas patvirtino, kad ataskaitos vertinimo kriterijus Paveldo komisija pasirinko reaguodama į visuomenės viešai iškeltas problemas paveldosaugos srityje. KPD veikla buvo vertinta pagal šiuos kriterijus: tarpinstitucinio bendradarbiavimo, specialaus teritorijų planavimo, visuomenei svarbių statybos projektų viešinimo bei paveldo inventorizavimo. Teismas pripažino, kad sprendime buvo detaliai atskleistos visos vertinimo sritys ir nesutiko su KPD argumentais, kad sprendime pateiktas ataskaitos vertinimas yra neišsamus.

Paveldo komisija, nepritardama ataskaitai, konstatavo, kad joje stokojama pagrindinių, su veikla susijusių problemų pateikimo ir jų sprendimo būdų, prioritetinių krypčių nustatymo, strateginio planavimo gairių ir siūlymų veiklai tobulinti įvardinimo. Kultūros paveldo inventorizacija, specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimas užsitęsė, o KPD per mažai komunikavo su visuomene aktualizuojant jai svarbius statybos plėtros projektus bei vangiai bendradarbiavo su Paveldo komisija bei kitomis institucijomis, laiku nepateikdama arba pateikdama neišsamią prašomą informaciją, kas trukdė efektyviai atlikti viešojo administravimo funkcijas.

Paveldo komisija prašė papildyti svarstomą ataskaitą, ypatingą dėmesį skiriant KPD Vilniaus skyriaus veiklai. Paveldo komisija dar 2016 metų sprendime rekomendavo pagal parengtus kriterijus vertinti teritorinių skyrių veiklą, nustatyti pagrindines su jų veikla susijusias problemas ir galimus jų sprendimo būdus bei vertinimo rezultatus pateikti metinėje veiklos ataskaitoje, tačiau ši rekomendacija nebuvo įgyvendinta, o ataskaita nepapildyta prašomais kriterijais.

              KPD atsisakymą pateikti papildytą ataskaitą Paveldo komisijaiteismas įvertino kaip nenorą bendradarbiauti, kalbėti apie paveldosaugos  problemas,  jas spręsti bei kurti skaidresnę ir pažangesnę paveldosaugos sistemą.

              Po to, kai 2017 m. gegužės 28 d. posėdyje Paveldo komisija nepritarė KPD ataskaitai, šis kreipėsi į teismą, teigdamas, kad Paveldo komisijos sprendimas pablogino dalykinę departamento reputaciją, sumenkino pasitikėjimą juo visuomenės akyse ir pažeidė šios institucijos teisę būti objektyviai įvertintam bei tinkamai informuotam apie priimtus administracinius sprendimus.

              Teismas lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad Paveldo komisija yra ekspertinė institucija, turinti teisę vertinti kultūros paveldo apsaugos funkcijas atliekančių institucijų ir įstaigų (šiuo atveju KPD) metines ataskaitas, įvardinti esamas problemas ir siūlyti tobulinti veiklą.

              Paveldo komisija KPD metines veiklos ataskaitas vertina nuo 1999 metų.1999, 2000 ir 2001 metais KPD veikla buvo įvertinta nepatenkinamai. 2002, 2004, 2005 ir 2016 metais vertinant KPD metines veiklos ataskaitas iš esmės buvo konstatuoti tie patys veiklos trūkumai, taip pat įvardijant, kad pateikiamos KPD metinės veiklos ataskaitos yra neišsamios. KPD yra kreipęsis į teismą dėl nepritarimo jo 1999 m. ataskaitai. Tą kartą KPD skundas taip pat buvo atmestas.

 Valstybinės kultūros paveldo komisijos  informacija