Iki mūsų dienų išlikusi Kauno miesto gynybinė siena. Vilensija, 2017 m. balandžio 17 d.
Dr. med. Juozas PRASAUSKAS, dr. Virginija Elena BORTKEVIČIENĖ
Miestų gynybinių sienų statyba Europoje išpopuliarėjo XII–XV a. Sparčiai augant žmonių skaičiui, kai kurios gyvenvietės išaugo į didelius miestus. Juose kūrėsi amatininkai, lankėsi pirkliai, susiformavo valdantysis elitas, kuriam reikėjo apsaugoti savo ir gyventojų turtą, surinkti mokesčius. Gynybinės sienos tapo neatskiriamu savivaldos ir klestinčio miesto ženklu.
Gynybinės sienos – miesto teritoriją juosiantis gynybinis įrenginys, praktiškai žymintis tikrąją miesto ribą. Pilies sienos ir gynybinės miesto sienos – dvi sienos, kurios gindavo didesnius miestus. Sienose buvo statomi vartai ir bokštai, o prieš pačią sieną dažniausiai būdavo iškasami grioviai su vandeniu arba supilami pylimai (priemonės, skirtos stabdyti puolantį priešininką apšaudymui tinkamiausioje teritorijoje). Miesto vartai buvo statomi dėl išvykstančių ir atvykstančių žmonių srauto kontrolės bei kaip mokesčių surinkimo punktai. Bokštai skirti apsaugoti sieną, vartus, stebėti aplinką.
Gynybinėmis sienomis taip pat apsiginklavo Kaunas, Klaipėda, Biržai, o XVII a. jas jau turėjo Kėdainiai, Skuodas ir Kretinga.
LDK teritorijoje – Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik nedaugelis miestų turėjo gynybines sienas. Šiose teritorijose dažniausiai buvo statomos gynybinės pilys ir jų kompleksai. Miestams ir pilims apginti LDK teritorijose buvo naudojami žemių pylimai ir aštriakuolių sienos.
Mūrinės gynybinės sienos LDK miestuose atsirado kiek vėliau, kartu su miestams suteiktomis teisėmis. Pirmoji LDK gynybinė miesto siena buvo pastatyta 1503–1522 metais Vilniuje. Gynybinėmis sienomis taip pat apsiginklavo Kaunas, Klaipėda, Biržai, o XVII a. jas jau turėjo Kėdainiai, Skuodas ir Kretinga.
Norėtume pabrėžti, kad šis straipsnis nėra istorikų, architektų, archeologų profesionalų darbas, todėl jame mažai dėmesio skirsime istorinių įvykių analizei bei išvadoms.
Tai straipsnis, kviečiantis pažinti ir mylėti savo miesto praeitį. Be to, norime atkreipti profesionalų istorikų, architektų bei archeologų dėmesį į Kauno gynybinės sienos problematiką, nes tai yra unikalus miesto istorijos reiškinys.
Įsikūręs vandens ir sausumos kelių sankryžoje, Kaunas įgijo itin svarbią strateginę reikšmę. Seną Kauno apylinkių gynybinę reikšmę patvirtina iki šių dienų tebestūksantys piliakalnių žiedas, kuris išsidėstęs dabartinėje Kauno miesto teritorijoje. Visiškai kitaip atsitiko su Kauno miesto gynybinėmis sienomis.
Istoriografijoje minimi trys Kauno miesto aptvėrimai – gynybinės sienos. Apie pirmąją Kauno gynybinę sieną rašė istorikai A. Raulinaitis ir M. Blynas, architektas J. Baršauskas. Kiekvienas jų, nagrinėdami šią konstrukciją, jos datavimą ir detales nurodo skirtingai. Tai galėjo nulemti rašytinių šaltinių bei archeologinių duomenų stygius.
A. Raulinaitis ir J. Baršauskas nurodo, jog pirmoji Kauno miesto gynybinė siena pastatyta jau XIV a. viduryje, apie šios sienos egzistavimą, datavimą ir lokalizaciją žinių pateikia ir M. Blynas, kuris teigia, kad ši siena pastatyta apie 1401–1405 m. Visi minėti autoriai manė, kad ši siena buvo mūrinė. A. Raulinaičio manymu, pirmoji Kauno gynybinė siena galėjo eiti palei Valančiaus – Aleksoto gatves. Autorius rodo net trijų vartų-bokštų vietas: „ Valančiaus gatvėje prie Neries, priešais katedros – bazilikos bažnyčią, priešais senąją jėzuitų nuomojamosios žemės valdą Kuzmos gatvėje.“ Istoriko teigimu, prieš Antrąjį pasaulinį karą atkasinėjant jėzuitų kiemą rasta siena yra pirmosios gynybinės sienos likučiai.
Antrąją Kauno miesto gynybinę sieną aprašė tie patys autoriai – A. Raulinaitis, J. Baršauskas bei M. Blynas. Visi trys minėtieji autoriai nurodo, kad antroji siena pradėta statyti apie 1504 m. A. Raulinaitis nurodo, kad tos sienos likučius galima rasti kampiniame Vilniaus ir Laukaitytės (dab. A. Mapų) gatvių kieme bei namuose. A. Raulinaičio teigimu, antroji Kauno miesto gynybinė siena egzistavo iki XVII a. vidurio, jos sienos pamatai buvo akmeniniai, o visa likusi sienos dalis iš plytų. J. Baršausko nuomone, antroji Kauno gynybinė siena buvo mūrinė, plytų rišimas mišrus – gotikinis, kartais renesansinis, vyravo renesansinės formos.
Pasak J. Baršausko, prie sienos glaudėsi pastatai, kurie kartu su siena sudarė gynybinį kompleksą. M. Blyno manymu, antrajai gynybinei sienai statyti buvo panaudotos pirmosios gynybinės sienos plytos.
M. Blyno manymu, antrajai gynybinei sienai statyti buvo panaudotos pirmosios gynybinės sienos plytos.
A.Vaškelis atliko tyrimus paremtus archeologiniais tyrinėjimais bei šaltinių paieška ir jų analize ir nurodė, kad nėra nei vieno dokumento, kuriais galima būtų paremti A. Raulinaičio, J. Baršausko, M. Blyno teiginius apie I ir II mūrinės Kauno miesto sienos buvimą, tačiau atmesti sienos galimo egzistavimo negalima. Antroji Kauno miesto gynybinė siena, kaip ir pirmoji, galimai atliko miesto ribų ženklinimo funkciją, padėjo surinkti mokesčius iš įvažiuojančių į miestą pirklių bei reguliuoti žmonių srautus. Neatmetama galimybė, jog A. Raulinaitis, nurodydamas Vilniaus vartų vietą buvo teisus. Tai galima pagrįsti peržiūrėjus Kauno senamiesčio kelių išplanavimą. Vilniaus, Zamenhofo ir A. Mapu gatvės sankryžoje galėjo stovėti A. Raulinaičio nurodyti Vilniaus vartai.
Trečioji Kauno gynybinė siena nenuginčijamai yra mūrinė, nes nedidelė dalis šios sienos su bokštu išliko iki mūsų dienų – Kauno Muzikinio teatro kiemelyje. 1655 metų privilegija Karalius Jonas Kazimieras nurodė Kauno miestiečiams aptverti miestą mūro sienomis. Statyba pradėta po 1655– 1660 metų karo. Rašytiniuose šaltiniuose ji ir Malūnininko bokštas pirmą kartą minimi 1666 m. Be to, minimas bokštas šalia Totorių vartų, kuris stovėjo arčiau Laisvės alėjos, bet jis, kartu su dalimi sienos, buvo nugriautas 1894 m. Kurį laiką Malūnininko bokštas neturėjo pastovaus savininko ir buvo perduodamas iš rankų į rankas , vėliau naudotas ūkiniams reikalams. Stogas buvo padengtas malksvomis, šiaudais. 1966 m. pagal architektės Dalijos Zareckienės projektą bokštas konservuotas, uždengtas stogas.
Nors dalis sienos ir bokštas išliko, tačiau dar ir dabar vyksta nesutarimai dėl sienos architektūrinės formos.
Nors dalis sienos ir bokštas išliko, tačiau dar ir dabar vyksta nesutarimai dėl sienos architektūrinės formos. Minėti autoriai skirtingai teigia sienos aukštį. A. Raulinaitis nurodo, kad sienos aukštis buvo apie 9 m aukščio su šaudymo angomis, J. Baršauskas teigia, kad Kauno gynybinė siena buvo apie 6–7 m. aukščio ir nemini šaudymo angų. M. Blynas teigia, kad trečioji gynybinė siena pastatyta po 1665 m. Maskvos invazijos (1670–1680 m.), tačiau daugeliui mokslininkų tai kelia abejonių. Tad kada gi ištiktųjų pastatyta trečioji Kauno gynybinė siena?
Kauno gynybinės sienos likučiai ir bokštas – respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas. Tai vienintelis išlikęs tokio tipo statinys, statytas XVII a. antroje pusėje. Įdomu, kada ji statyta? Kodėl ir kas ją nugriovė? Ar planuojama daugiau tyrinėjimų susijusių su Kauno gynybinėmis sienos ir koks šio paminklo likimas?
Šaltiniai
A. Raulinaitis, Lietuvos TSR architektūros klausimais. T– II, Gynybinės Kauno miesto sienos. Vilnius, 1964. p.195–197.
M. Bertašius, Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenys. Kaunas 2013. p.55.
M. Blynas, Lietuvos senovės paminklai. Gynybinės sienos. Čikaga. 1982. p. 197.
J. Baršauskas, Prie rūsčių Kauno gynybos sienų. Statyba ir architektūra. 1971. Nr.2. p. 24.
A. Jankevičienė ir kt. Kauno architektūra. Vilnius. „Mokslas“ 1991. p. 134.
A. Vaškelis. Kauno miesto gynybinės sienos tyrimai. Architektūros paminklai. 1988. T-11. p.4.
Šaltinis – http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/kur-dingo-kauno-miesto-gynybines-sienos-/250113.