Liudvikas Narcizas RASIMAS- RASIMAVIČIUS, www.voruta.lt
Minimi pastatai visiškai teisėtai priklausė valstybei ir jų perduoti Lenkijos Konventualų ordino nuosavybei nebuvo teisinio pagrindo. Kaip žinia iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais minėti pastatai nuosavybės teise priklausė LDK, o vėliau Carinės Rusijos valstybei. Ir LDK laikais ir vėliau, Carinės Rusijos valdymo metais, šie pastatai buvo svarbūs ir reikšmingi lietuviškos veiklos Vilniuje objektai. Šiuose pastatuose veikė įvairios lietuviškos kultūrinės, mokslinės ir kt. organizacijos, t. y. tie pastatai buvo jų naudojami, kas yra akivaizdus faktas ir jokių papildomų „ aktų“ apie jų perdavimą nereikia, nes akivaizdūs faktai nėra įrodinėjami. 1920 m. liepos 12 d. su Rusija buvo pasirašyta sutartis, kuria ji, kaip buvusi faktinė valdytoja, atsisakė visų teisių į Lietuvą, tame tarpe ir Vilnių su ten buvusia savo valstybine nuosavybe Lietuvos valstybės naudai. Liepos 15 d. Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Rusijos kariuomenė pasitraukdama ir faktiškai perdavė visą turtą Lietuvos valstybei. Minėtuose pastatuose ir toliau veikė lietuvių kultūrinės ir mokslinės organizacijos, o rugsėjo pabaigoje visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į Vilnių į faktiškai valstybei nuosavybės teisėmis priklausiusius statinius. Pastatai, kuriuos dabar perdavė Konventualų ordinui, tada buvo valstybinė nuosavybė. Lietuviška veikla minėtuose pastatuose buvo nutraukta ne Lietuvos valstybės valia, o Lenkijai okupavus Vilnių, ilgalaikiu ir kryptingu lietuvybės ir net jos ženklų naikinimo darbu. Tai irgi žinomi akivaizdūs faktai. Faktiškai minimi pastatai Lenkijos bažnytinei provincijai, konkrečiai Konventualų ordinui, buvo perduoti tik 1938 m. okupacinės administracijos teismo sprendimu. Tuo metu tikrasis šių pastatų savininkas buvo Lietuvos valstybė. Teisme nebuvo ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos bažnytinės provincijos atstovų, teismas Lenkijos bažnytinei provincijai atidavė turtą, kuris Lenkijai nepriklausė. Toks sprendimas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos suverenitetą, tad jo pripažinimas šiandien reikštų Vilniaus okupacijos legatyvumą. Ar ne to ir buvo siekiama ? Teisės požiūriu laikotarpiu tarp 1938 m. ir 1940 m. gruodžio 10 d. ir 1941 m. birželio 7 d. , t. y. iki šie pastatai vėl buvo nacionalizuoti- Lenkijos Konventualų ordinas juos valdė neteisėtai ir nuosavybės teisių į juos nebuvo įgijęs. Vėlesnės okupacijos ir jų vykdytos turtinės permainos nepakeitė fakto, kad pastatai Pranciškonų g. 1, Vilniuje buvo ir liko Lietuvos valstybės nuosavybe. Dėl minėtų aplinkybių ir dar dėl to, kad ten veikė lietuviškos organizacijos, taigi tada joms ir buvo perduotos patalpos, o kada veikė- neturi reikšmės- Lenkijos Konventualų ordinas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą Lietuvoje, todėl ir jų „ atkurti“ nėra teisinio pagrindo. Šiandien jeigu ir galima kalbėti apie restituciją, tai tik taip, kad valstybė atgautų savo turtą.
