Dail. Ieva Paltanavičiūtė su tėvais Birute ir Gintautu Paltanavičiais
Liepos 1–17 d. Medininkų pilyje (Šv. Kazimiero g. 2, Medininkai, Vilniaus r.) vyksta kraštietės, jaunosios kartos vitražo ir stiklo dailininkės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės doc. Ievos Paltanavičiūtės darbų paroda „Neperšaunami“. Liepos 1-osios vakarą čia susirinko nekantraujantys išvysti naująjį vitražų ciklą ir pasveikinti jo autorę artimieji, draugai, kolegos iš Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos.
Lietuvoje ir už jos ribų įvertinta stiklo meno virtuozė
1977 m. Aukštadvaryje gimusi ir pirmuosius gyvenimo metus praleidusi doc. Ieva Paltanavičiūtė mokėsi Trakų Vytauto Didžiojo vidurinėje mokykloje (dabar – gimnazija), studijavo Kauno aukštesniojoje meno mokykloje ir Vilniaus dailės akademijoje, kur 2004 m. įgijo menų magistro laipsnį. Dabar dėsto Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje vitražo kompoziciją ir technikas, yra Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui, tarptautinių ir respublikinių parodų kuratorė ir dalyvė. Nuo 1998 m. dalyvauja Vilniaus dailės akademijos rengiamuose tarptautiniuose dėstytojų ir studentų vitražo simpoziumuose „1+1“, prisideda juos organizuojant. Paminėtina, kad į parodos atidarymą atvyko keramikė Nora Blaževičiūtė, kurios vyras dailininkas vitražistas prof. Algirdas Dovydėnas (1944–2015) buvo minėtų simpoziumų iniciatorius. Jį dailininkė vadina Mokytoju ir didžiausiu pavyzdžiu.
Pirmąkart savo darbus doc. Ieva Paltanavičiūtė eksponavo Bernburgo miesto rotušėje (Vokietijoje). Kaip rašė „Voruta“, tuomet „buvo ne tik pastebėtas pradedančiosios menininkės talentas, bet ir pasiūlyta studijuoti architektūrą“1 Bauhauze. Vis dėlto ją nuo mažens traukė keramika, tapyba, kitos vizualiojo meno rūšys, stiklas, tad pasiūlymo atsisakyta. Turbūt taip lėmė likimas – nuo 1996 m. įvyko dešimtys jos darbų parodų, dalyvauta daugybėje projektų. Tai vitražo ir stiklo paroda „Skaidri jungtis – I“ Baltarusijos Respublikos Gardino parodų rūmuose (2016), meninio stiklo simpoziumas „Pajausk stiklą x Feel the Glass 2015“ ir jo paroda meno galerijoje „Kauno langas“ (2015), vitražo ir stiklo paroda 140-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms atminti „Vitražo manufaktūros“ galerijoje Vilniuje (2015), tarptautinė šiuolaikinio stiklo ir vitražo paroda „Švytintys, pjaunantys, dūžtantys“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ (2015), tarptautinė stiklo meno paroda „Vitrum Balticum VI. Optical outlook“ (2014), stiklo menininkų paroda „Stiklo depozito sunaikinimas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje (2013), tarptautinė stiklo meno paroda „Iš plokštumos 2D“ ir paroda „Remix“ Vilniaus galerijoje „Arka“ (2012), tarptautinė paroda „Päevavalgus“ (liet. dienos šviesa) Tartu, Estijoje (2011), meninio stiklo paroda „2:“ Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (2011), paroda „Voice of Glass 2011“, Rygoje, Latvijoje (2011), 2-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, grupė „Iš reikalo“, instaliacija „Apie dvarus kitaip“, Lietuvos parodų ir konferencijų centre „Litexpo“ (2009), paroda „Dailė architektūroje“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose (2007), meninio stiklo ir mažųjų formų vitražo paroda „Akimirkos“ Juodkrantės parodų salėje (2006), sakralinio meno paroda Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje (2006), apžvalginė monumentalaus meno paroda 1990–2004 „Meno parke“, Kaune (2005), lietuviško vitražo paroda „Vitražo manufaktūroje“ ir asmeninė paroda „Jaunųjų menininkų dirbtuvėse“, Vilniuje (2004), tarptautinis vasaros pleneras Malborke, Lenkijoje (1998) ir kt.
Doc. Ievos Paltanavičiūtės sukurti vitražai puošia visuomenines, religines ir privačias erdves Lietuvoje ir užsienyje. Jų galima išvysti Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčios krikštykloje, Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (du altoriniai langai), Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje, restorane „Ertlio namas“ Vilniuje (arch. Virginija Bakšienė). 2002 m. sukurtas erdvinis stiklo (vitražo) objektas buvo skirtas Sneek‘o (miestas Olandijoje) mokyklos bibliotekai, o 2004 m. vitražų ciklas „Žalgirio mūšis“ papuošė Rygos lietuvių mokyklą Latvijoje.
Dail. Ieva Paltanavičiūtė su kolegomis ir suaugusiųjų skyriaus studentais iš Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos
„Svarbu ir tai, kur gyvenu. Norisi čia kurti ir puošti savo kraštą“, – pabrėžė dail. Ieva Paltanavičiūtė
Trakų krašto žmonėms ypač aktualus dail. Ievos Paltanavičiūtės darbas – vitražų projektai Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Benedikto bažnyčios langams. Šie projektai –
tai dail. I. Paltanavičiūtės baigiamieji darbai, rengti studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Tokia baigiamojo darbo tema dailininkė suintrigavo prof. Algirdą Dovydėną, kuris ir tapo bakalauro darbo vadovu. Skirtingų Šventojo Rašto siužetų vitražų projektai (keturi langai skirti Švč. Mergelei Marijai, du – Jėzui Kristui, vienas – šv. Benediktui, aštuntasis – į savo gimtinę iš Tyneco, prie Krokuvos, pasikvietusiam vienuolius benediktinus Vytautui Didžiajam) buvo sukurti per pusmetį, akademijoje apsigintas darbas pristatytas po šv. Mišių Senųjų Trakų bažnyčioje. Studijuojant magistrantūrą, sukurti vitražų projektai dar penkiems bažnyčios fasado langams, rozetė. Apmaudu, kad Senųjų Trakų bažnyčią papuošė tik vienas vitražas –
rozetė, likusiųjų projektai saugomi Vilniaus dailės akademijos muziejuje. 2003 m. paklausta apie vitražų projektų likimą, dailininkė sakė: „Projektus dariau didžiai užsidegdama, nuolat jausdama dėstytojų paramą. Tačiau labai gaila, kad nėra galimybių, o pirmiausia – lėšų, kad vitražai būtų pagaminti ir papuoštų Vytauto Didžiojo gimtinės bažnyčią. Vieno vitražo pagaminimas kainuotų apie 6 tūkstančius litų.“2
Paroda „Neperšaunami“
Dailėtyrininkės Kristinos Stančienės paskatinta, doc. I. Paltanavičiūtė 2015 m. Lietuvos kultūros tarybai (toliau – LKT) pateikė prašymą skirti valstybės stipendiją vitražų ciklui – instaliacijai –
kurti, eksponuoti ir pristatyti. Iš 634 paraiškas pateikusių kultūros ir meno kūrėjų buvo atrinkti 352 stipendininkai – tarp jų ir Ieva Paltanavičiūtė. Stipendija buvo skirta aštuoniems mėnesiams, Medininkų pilyje eksponuojamas vitražų ciklas sukurtas mažiau nei per pusmetį, tad tai nedidelė, tačiau neabejotinai reikšminga visos kūrybos dalis.
Eksponuojamą kolekciją sudaro trys darbai. Pagrindinis darbas – „Neperšaunami“, būtent jis davė pavadinimą ir visai parodai, vitražų ciklui. Jam sukurti naudotas neperšaunamas stiklas, sidabro folija (piešinys ant stiklo), metalo stovai. Antrasis darbas – „Vytauto žirgo pėdsakų beieškant“ – kurtas, pasiremiant Galinos Bogdel literatūriniu pasakojimu pagal karaimų legenda apie kunigaikščio Vytauto žirgą, išgėrusį Galvės vandenį ir taip išgelbėjusį karaimus. Ši instaliacijos dalis – tai ant akmenų ir šalia jų sudėtos stiklo pasagos ir indai, kuriuose Galvės ežero vanduo. Pasagos sukurtos daug darbo reikalaujančia moliravimo technika – iš molio ar kitos medžiagos nulipdoma forma, vėliau ji užpilama gipso ir smėlio mišiniu. Tada molis atsargiai iškrapštomas. Forma džiovinama, tepama specialiu mišiniu, vėl džiovinama. Kai išdžiūsta, į ją dedamas skaldytas stiklas ir jau kepama. Jeigu kepamà forma sutrūksta, jos nebegalima panaudoti antrą kartą. Iškeptą stiklą reikia atsargiai išimti iš formos, nušlifuoti aštrius kraštus ir padaryti paviršių matinį. Trečiasis ciklo darbas neturi pavadinimo, jis atliktas klasikine vitražo technika. Tai pievelėje išdėlioti vitražiniai langeliai, kurių forma primena gynybinio bokšto šaudymo angas.
Nemenkai daliai dailininkės kūrybos būdingas intertekstualumas – pasirinkusi šiuolaikinio meno formą, raiškos būdą ji atveria Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) istorijos tekstus, jei teksto sąvoką suvoktume plačiąja, literatūrologine prasme. Kūriniuose it vitražas dėliojami skirtingų epochų simboliai, tačiau tai ne praeities atkartojimas, o nauja, permąstyta interpretacija, būdas įvairių laikotarpių realijoms ar net problemoms atskleisti. Doc. I. Paltanavičiūtė prisiminė, kaip gimė šio projekto idėja: „galvojau apie pilis, apie kunigaikščius, pilių saugotojus, jas gynusius karius, įsivaizdavau, kad jų šarvai turėtų būti labai gražūs. Galiausiai ėmiau mąstyti, kaip atrodytų šiandieniai šarvai, kaip jie transformavosi, kada yra reikalingi. Dirbu su stiklu, tad pamaniau, kad neperšaunamas stiklas atstoja šarvus ir jų jau nebereikia.“
Instaliacijos dalis „Vytauto žirgo pėdsakų beieškant“
Ji norėjo iki galo pažinti medžiagą, su kuria dirbs, tad šaudykloje išbandė šarvų, neperšaunamo stiklo, tvirtumą – kūrinyje „Neperšaunami“ matyti šūvio žymė. Šią brangią medžiagą menininkė naudoja pirmąkart, todėl dirbo itin kruopščiai ir atsakingai, darė eskizus, juos didino iki reikiamo dydžio, bendravo su metalo meistru, svarstė, kokia konstrukcija galėtų išlaikyti didelį svorį, kaip parinkti tinkamą aukštį. Ji džiaugėsi, kad į parodos kūrimą įtraukė kolegas menininkus ir net savo šeimos narius – „nuostabu, kai atrandi kažką naujo, kai įtrauki aplink esančius žmones, kai bandai, rizikuoji, mąstai ir galiausiai gauni rezultatą“.
Apžiūrėjusi visą ekspoziciją, dailėtyrininkė K. Stančienė pasidžiaugė, kad parodos darbų autorei pavyko ne tik rasti „nuoširdų, gražų dabarties žmogaus sąryšį su istorija, praeitimi“, bet ir įrodyti, kad „stiklas, vitražas, nėra marginalinė sritis“ ir „gali lygiomis teisėmis dalyvauti meniniame gyvenime kartu su instaliacija, fotografija ar mišriais tų visų dalykų junginiais“. Ji rašė: „ši paroda – tai ne tik įdomus istorinis skerspjūvis, bet ir puiki proga pamatyti parodinių šiuolaikinio meninio stiklo objektų, įsitikinti šios dailės šakos gyvybingumu ir aktualumu. Juk panašios parodos Lietuvoje rengiamos ne itin dažnai, o naujų stiklo kūrinių įrengimas architektūroje, instaliacijos, skirtos konkrečioms istorinėms erdvėms – taip pat gana retas įvykis.“3
Medininkų pilis – tikras atradimas
Nors darbai labiau susiję su Trakų Salos pilimi, doc. I. Paltanavičiūtė džiaugėsi galėdama juos eksponuoti Medininkų pilies kieme. Ji sakė, kad keturbokštė pilis, juosiama iki 15 m aukščio sienos ir gynybinių griovių, buvo tikras atradimas. XIV a. pirmoje pusėje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, pastatytą pilį gobia ypatinga aura. Paminėtina, kad šioje pilyje ne kartą lankęsis ir Vytautas Didysis. Dailininkė pasakojo, kad atvykusi į pilį ilgai vaikščiojo, lietė akmenines sienas, stebėjo milžiniškais pasirodžiusius medžius, kol viską prisijaukino. Tiesiog kažkas viduje sukirbėjo ir pasakė, kad parodą reikia rengti čia ir trapius darbus eksponuoti lauke – taip lankytojai pajaus visą šios LDK istorija persmelktos erdvės žavesį.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, nuo Kryžiuočių ir Livonijos ordinų agresijos ir galimo antpuolio iš Rytų sostinę gynusi pilis imta sparčiai restauruoti, tęsiami dar tarpukariu pradėti darbai. Nuo 2004 m. ji priklauso Trakų istorijos muziejui, dabar čia įrengta muziejinė ekspozicija, vyksta daugybė renginių ir edukacinių užsiėmimų. 2013 m. pilis pripažinta nacionaline vertybe, Lietuvą garsinančiu objektu dienraščio „Respublika“ nacionalinių vertybių rinkimuose.
Irma STADALNYKAITĖ,
Trakai–Medininkai–Trakai
Natalijos Kovaliovos nuotr.
Trakų žemė, Nr. 28 (922), 2016 m. liepos 15 d., p. 7
1Algis Šumskas, Juozas Vercinkevičius, „Vytauto Didžiojo gimtinės – Senųjų Trakų bažnyčios vitražų projektai nesulaukia rėmėjų“, in: Voruta, 2003 m. gruodžio 20 d., Nr. 24 (546), p. 10.
2 Ibid., p. 10.
3 Kristina Stančienė, „Neperšaunami Medininkų pilyje“, in: Lietuvos žinios. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/lzinios-lt-rekomenduoja/nepersaunami-medininku-pilyje/226018 [žiūrėta 2016 07 13].