Violeta MELNIKIENĖ, LRT radijo laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
Kuo Lietuvos kultūrai nusipelnė filantropas, finansininkas Jozefas Montvila, gyvenęs XIX a. – XX a. sandūroje? Apie tai, dėl ko dėkingi vilniečiai prie Pranciškonų bažnyčios jam pastatė paminklą ir kokią įtaką jis padarė to meto architektūrai, pasakoja dailininkė Arūnė Tornau.
Jozefas Montvila (Józef Montwiłł) – vienas iš nedaugelio vilniečių, kuriam Trakų gatvės skverelyje, prie Pranciškonų bažnyčios, dėkingi miestelėnai pastatė paminklą. J. Montvila mirė 1911 m., paminklas, kurį sukūrė vienas iš globotų skulptorių Boleslovas Balzukevičius, pastatytas tik 1935 m.
J. Montvila gimė Šėtoje, bajorų šeimoje. Peterburge studijavo teisę, vėliau mokėsi Berlyne, Paryžiuje – iš ten parsivežė švietėjiškų idėjų. Būdamas gana jaunas, 35 metų, J. Montvila Vilniuje tapo Žemės banko direktoriumi ( tuo metu bankas veikė Gedimino pr.6 , šiandien ten Nacionalinis dramos teatras), savo dvare Šėtoje įkūrė audimo fabriką „Birutė“, kuris vėliau skynė apdovanojimus įvairiose amatų ar audimo mugėse.
Vėliau J. Montvila ėmė steigti vaikų prieglaudas, rengė muges, švietė visuomenę, kaip tvarkyti buitį (buvo rengiamos parodos su įvairiais baldų pavyzdžiais ir remiama būtent lietuviškų baldų – patogių, iš gero tikro medžio – gamyba). Į pristatytą Žemės banko fligelį atsikėlė J. Montvilos remiama Dailės mokykla. Jis rėmė Ivano Trutnevo amatų ir piešimo kursus, kurie vėliau buvo performuoti į ketverių metų piešimo kursus, 1904 m. pavadintus J. Montvilos vardu. Buvo mokoma dažyti, tinkuoti, lipdyti ir kt. amatų, taip pat buvo ugdomi juvelyrai, tapytojai ir skulptoriai. Pirmame fligelio aukšte buvo įkurta baldų parduotuvė ir eksponuojami lietuviški baldai, o trečiame – rengiamos lietuviškos dailės parodos. Meninė veikla vyko ir pranciškonų vienuolyno patalpose Trakų gatvėje. Ten, padedant J. Montvilai, buvo rengiamos įvairios dailės parodos, įsteigta našlaičių vaikų prieglauda, neturtingi vaikai mokomi įvairių amatų.
1908 m., be kitų daugybės J. Montvilos įkurtų draugijų, buvo įsteigta Namų statybos draugija, kuri švietė visuomenę, rengė straipsnius apie tai, koks turi būti būstas ir aplinka. Prisiminkime XX a. pradžios atvirukus – kambariai tokie dukslūs, atrodo, pilni dulkių, juose labai mažai erdvės ir labai daug daiktų, šviesa vos skverbiasi pro langus… To amžiaus menininkai apie architektūrą rašė: „Mums reikia erdvės, mums reikia šviesos, atsikratykime nereikalingų daiktų. Baldai, daiktai turi būti funkcionalūs, nereikia daug puošybos, nereikia blizgesio.“
19 a. pabaigoje pradėjo formuotis „Art nouveau“ stilius ir ypač išpopuliarėjo po 1900 m. Paryžiaus parodos, kurios idėjos vėliau sklido po visą Europą. „Art nouveau“ pasekėjai kalbėjo apie tai, kad reikia keisti aplinką – būstą (pvz., namo planą) ir daiktus (stalus, kėdes, tapetus ir pan.). Namai buvo planuojami iš vidaus, vėliau namas buvo apsupamas „kevalu“, ir taip atsirado lenktos, šiandien gal mums nefunkcionaliai atrodančios linijos. Tačiau „Art nouveau“ idėja buvo – viskas turi tarnauti žmogui.
Įvairiuose kraštuose šis stilius buvo vadintas įvairiai: Prancūzijoje, Belgijoje – „Art nouveau“, Austrijoje – secesijos stiliumi, Vokietijoje – „jugend“ stiliumi, Amerikoje, pagal vieno dizainerio pavardę, – „Tiffany“ (iki šiol šviestuvus su gražiais spalvotais stikliukais vadiname „Tiffany“ šviestuvais), Ispanijoje – tai Gaudi stilius, Italijoje – „Liberty“. Į Lietuvą „Art nouveau“ atkeliavo labai vėlai. Vilniuje yra keletas šio stiliaus statinių – 1903 m. ant Tauro kalno pastatyta labai graži vila, papuošta kalijų motyvais, langai – pasagos formos. Vėliau „Art nouveau“ stiliaus pastatų atsirado Kaštonų gatvėje, keletas yra J. Basanavičiaus gatvėje. Kartais vilnietiškas stilius nukrypsta į prancūzišką arba vokišką (griežtesni ornamentai) pusę. Vokiškam „jugend“ variantui būdingos geometrinės formos, o secesijai – banguotos linijos, fasadas išpuoštas augalų motyvais, durys apkaltos gėlių arba banguotų linijų detalėmis. „Art nouveau“ atstovus veikė japonų ir kinų menas, bet Vilniuje tai nelabai justi, nes jis tuo metu nebuvo didelis miestas. Rygoje yra atskiras rajonas, pastatytas „Art nouveau“ stiliumi, čia pastatus projektavo netgi garsaus režisieriaus Sergejaus Eizenšteino tėvas. Šio stiliaus pastatų rasime Varšuvoje, Krokuvoje. Lenkijoje išsivystė savitas Zakopanės stilius, kuris rėmėsi liaudies menu – atsirado labai daug medinių namų, puoštų drožiniais. Nepaprastai gražių statinių yra ir Kaliningrade, tačiau daug jų buvo sunaikinta per bombardavimą.
Nedidelį rajoną J. Montvila inicijavo prie Rasų kapinių. Jis nebuvo taip gausiai dekoruotas ir išpuoštas, bet idėja buvo ta pati – architektūra turėjo būti patogi žmogui, reikėjo daug erdvės.
Būtent J. Montvilos dėka Vilniuje stūkso vadinamoji Montvilos kolonija, kuri buvo pradėta statyti 1908 m. Kolonijos sumanytojai idėją pasigavo pažiūrėję į angliško tipo namus su sodais, paplitusius Anglijoje. Namų statybos draugijai nutarus įkurti koloniją, miesto pakraštyje (tuo metu Lukiškių aikštė buvo miesto pakraštys), prie Neries, buvo nupirktas sklypas. J. Montvila išrūpino paskolas ir tie, kas galėjo, pirko sau sklypelius. Kataloge buvo pateikta įvairių modernios architektūros pavyzdžių ir taip susiformavo trikampio formos pastatų su vidiniu kiemu planas. Namų, išeinančių į J. Tumo-Vaižganto gatvę, fasadai buvo platesni – ten gyveno turtingesni žmonės, o šonuose nameliai siaurėjo – kuo arčiau Lukiškių kalėjimo, tuo labiau, taigi ten, matyt, jau kūrėsi ne tokie turtingi.
Namai dažniausiai buvo trijų aukštų. Pirmame aukšte buvo virtuvė, antrame – miegamieji, trečiame – galbūt tarnų kambariai ar pagalbiniai kambarėliai. Statant koloniją buvo sumanyta, kad kiekvienas namas turės nedidelį lopinėlį žemės. Viename iš namų buvo įkurta skalbykla (tais laikais tai buvo pažangi idėja), visur nutiestas vandentiekis – ne visi namai Vilniuje tada turėjo vandentiekį ir kanalizaciją, juo labiau elektrą. Taigi kolonija buvo pažangios architektūros pavyzdys. Pati idėja statyti tokius namus kilo ir todėl, kad architektai tikino, jog nereikia didžiulių nejaukių namų, vadintų nuomojamaisiais, kokie buvo statomi J. Basanavičiaus gatvėje. Žmogus, ketinęs gyventi Montvilos trikampyje, galėjo planuoti, kaip bus išdėstyti kambariai, koks bus fasadas ir t. t. Dabar tos idėjos mums neatrodo naujos, bet tuomet tai buvo žingsnis pažangos ir estetikos link.
Po J. Montvilos mirties gatvė buvo pavadinta jo vardu ir labai gaila, kad paskui pervadinta, dabar tai – J. Savickio gatvė.
Wikipedia.org nuotr.