Donatas JANUTA, JAV
I. Vilniaus krašto gyventojai
Vilniuje man prireikė išversti kelis trumpus lenkiškus sakinius. Atėjo valytoja viešbučio kambarį tvarkyti. Užkalbinau. Persimetėme keliais žodžiais – kaip patinka Vilnius, ar ilgam būsiu, ir panašiai.
XIX a. Vilniaus krašto gyventojai
Pagalvojau – ji lenkė arba Vilniaus krašto lietuvė, tai gal galės man išversti tuos lenkiškus žodžius. Buvau užsirašęs iš klausos fonetiškai, tai ištariau kaip sugebėjau. Išvertė. Paklausiau, kaip tie žodžiai rašomi. Atsiprašė, kad nežino. Tada paklausiau: „Ar tamsta esate lietuvė, ar lenkė?“ Atsakė: „Ne, aš tuteiša“. „Tai gal lietuvių ar lenkų kilmės?“ „Ne, mes tuteišai“.
Nei lietuvė, nei lenkė, bet ,,tuteiša“. Šį žodį esu seniai užtikęs. Man buvo susidaręs įspūdis, kad tai kažkokia Vilniaus krašto archaiška grupė žmonių. Ir štai šią vasarą sutikau tuteišą. Tuteišas yra Vilniaus krašto gyventojas – bet ne kiekvienas. Žodžio,,tuteišas” (tuteiszy) vertimas iš baltarusių ar lenkų kalbos reiškia „vietinis“. („Ar tu, tėvuk, čia tuteišas, ar atvažiavęs iš kitur?“) Gal pats tinkamiausias lietuviškas daiktavardis būtų „senbuvis“. Tuteišų kalba yra mišri rusų-lenkų-baltarusių su vienu kitu lietuvišku žodžiu.
XIX šimtmetyje, kol dar tautinės sampratos šioje Europos dalyje nebuvo, jeigu užklausei žmogaus, kas jis esąs, atsakydavo: „Aš iš čia, esu vietinis“. Šiame krašte, kuris geografiškai yra greta Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienų, politinė santvarka per amžius dažnai keitėsi. Pakaitomis valdė lietuviai, lenkai ir rusai. Nuo senovės Vilniaus krašte gyveno lietuviai, gudai (baltarusiai), rusai, lenkai, totoriai, žydai, čigonai, net ir vienas kitas vokietis. Patys žydai nesutaria, ar pirmieji šio krašto žydai buvo karaimai, ar rabinų žydai, bet buvo abiejų.
Per amžius šiame krašte gyventojams reikėjo prisitaikyti prie įvairių tautybių kaimynų ir prie besikeičiančių, skirtingomis kalbomis kalbančių ir skirtingos tvarkos reikalaujančių valdininkų. Taip ir nenusistovėjo specifinė tautinė samprata ir išsivystė jų savotiška kalba. Buvo vietiniai ir liko vietiniai. Vienų kilmėje kadaise būta lietuvių, pas kitus gudų ar lenkų.
Turėjau dėdienę, kilusią iš šiaurinės Žemaitijos, prie Latvijos sienos. Jos dvi seserys nuo seno gyveno Latvijoje. Vieną dieną paklausiau dėdienės, ar ji lietuvė, ar latvė. Atsakė, kad kur ji augo, visi kalbėjo abiem kalbom, ir niekas neklausdavo, ar esi lietuvis, ar latvis. Pasirinkimo – esi lietuvis ar latvis – nereikėjo ir nelabai kam rūpėjo.
Dažnas lietuvis, kol dar nebuvo susidūręs su XIX amžiaus tautiniu atgimimu, paklaustas, kokios tautos, neretai atsakydavo, kad jis lenkas, rusas ar vokietis, priklausant iš kurio Lietuvos krašto buvo kilęs. Arba į klausimą, kokios tautybės, net drąsiai atsiliepdavo, kad jis katalikas.
II. Šalčininkų kraštas
Lenkų sutikau šią vasarą važinėdamas po Šalčininkų kraštą. Jeigu Lietuvoje pasitaiko nesutarimų tarp lietuvių ir lenkų, tai dažniausiai Šalčininkų krašto reikaluose. Čia – Lietuvos Lenkija. Čia beveik 80% gyventojų užsirašo save lenkais.
Į Šalčininkus išvažiavome po Joninių nakties, šv. Jono šventės dieną. Šalčininkų rajone veikia 13 bažnyčių. Ne visos, kurias apvažiavome, buvo atdaros, bet tos, kuriose buvo aukojamos Mišios, buvo pilnos. Kai kur žmonės netilpo, klausėsi šventoriuje, kad ir atsiklaupę ant plikos žemės. Užkalbinti, vieni gal dzūkiška tarme kalbėjo su manim lietuviškai. Kiti, pasveikinti lietuviškai, atsakydavo, kad ir draugiškai, bet tik „dobre“ ar ką nors panašaus.
Šalčininkų kraštas yra tik maždaug 30-40 kilometrų nuo Vilniaus. Senovėje šis kraštas dažnai buvo puolamas kryžiuočių. Petro Dusburgiečio kronikoje apie Šalčininkus rašoma, kad 1311 metais ,,Henrikas, didysis komendantas, ir 150 brolių su stipria kariuomene ir 2000 pėstininkų, nukreipė savo kelią Lietuvos link, į sritį, vadinamą Šalčinikais, kur niekad dar nebuvo matyta krikščionių kariuomenė…, įsibrovė į minimą sritį, naikindami ugnimi ir plėšimais. Sudeginę tris pilis, ten pernakvojo, ir ryto metą broliai su didžiausiu grobiu grįžo namo su 700 belaisvių, neskaitant užmuštųjų, kurių skaičius buvo labai didelis“.
Važiuodami plentu iš Vilniaus, Medininkų pilį pasiekėme per pusvalandį – ne ką ilgiau, negu trunka pervažiuoti per Vilnių rytinio automobilių susikimšimo metu ar vakare, kai visi grįžta iš darbo. Pagal 2010 m. gyventojų surašymą, Medininkų seniūnijoje gyveno 1374 žmonės, 92.3% jų užsirašė lenkais, 3.2% lietuviais ir 2.9% rusais. Prie Baltarusijos sienos – Medininkų pasienio užkarda, pagarsėjusi 1991 metų tragedija, kai buvo nužudyti septyni Lietuvos pasienio posto tarnautojai.
Medininkų pilis vienu metu buvo svarbus gynybinis punktas. Pradedant 1313 metais kryžuočiai ir kalavijuočiai ją puolė gal dešimt kartų. 1402 metais senoji pilis buvo sudeginta.
Čia mėgo apsistoti Vytautas, iš čia yra rašytų jo laiškų. Tikima, kad Medininkų pilis yra vienmetė su Krėvos pilimi. Padavimai sako, kad šias pilis statė kažkokie milžinai. Kai Medininkams reikėdavo iš Krėvos pilies pasiskolinti plaktuką, per tą 50 kilometrų atstumą vieni kitiem permesdavo iš rankų į rankas.
Dabar likę pilies gynybiniai mūrai ir gražiai sutvarkytas pilies bokštas, kuriame įrengtas keturių aukštų muziejus. Muziejuje eksponuojami ginklai (patrankos ir kt.), papuošalai ir kiti tų laikų reikmenys. Ant ketvirtojo aukšto sienų sukabinti Algirdo Brazausko medžioklės trofėjai – raguotų ir neraguotų gyvūnų galvos. Medžioklės trofėjus eksponuoti tinka, nes šiame krašte yra daug miškų, kuriuose per amžius medžiota. Kabo ir ištaigingas Algirdo Mykolo portretas, iš ko galima spręsti, kad jo vyriausybė turbūt skyrė lėšų šios pilies tvarkymui. Nuo bokšto viršaus aikštelės galima apžvelgti visą apylinkę.
Iš Medininkų patraukėme į Turgelius, kurių bažnyčios bokštai matyti iš tolo. Gana masyvi raudonų plytų bažnyčia atrodo per didelė tokiam mažam miesteliui. Šią dieną ji buvo pilna Mišias klausančiųjų. Mišios vyko lenkų kalba, nors, sako, kad vieną kartą per mėnesį vyksta ir lietuvių kalba. Įdomu, kad kai 1939 metais Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvai, šio sulenkinto miestelio visi gyventojai užsirašė lietuviais ir pagal to meto Lietuvos Mokslų akademijos tyrimą, 92% šio valsčiaus vietovardžių buvo lietuviškos kilmės.
Turgelių kapinėse dominuoja apvalios formos su kupolu Šv. Felikso de Valua koplyčia, netoli kurios palaidotas Vilniaus universiteto rektorius, teisės profesorius Simonas Malevskis (1760-1832). Kapinėse pasveikinau moterį, tvarkančią kapus. Lenkė, atvykusi iš Vilniaus sutvarkyti savo tėvų kapą: „Nedažnai galiu atvažiuoti. Bet nėra kas kitas rūpintųsi“.
Pavlovo Respublikos, Merkinės dvaro griuvėsiai
Netoli Turgelių likę Merkinės dvaro griuvėsiai. Turgelių klebonas, dvarininkas Povilas (Pavlov) Ksaveras Bžostovskis, savo dvare, kuriam priklausė 34 valstiečių ūkiai, 1769 metais įsteigė valstiečių savivaldos bendruomenę, kuri gavo vardą „Pavlovo respublika“. Respubliką valdė pats dvaro savininkas kaip prezidentas su valstiečių seimu. Šios savivaldybės įstatymus buvo patvirtinęs Lietuvos-Lenkijos seimas.
Pavlovo respublikoje buvo įvykdyta viena radikaliausių to amžiaus valstiečių reformų. Bžostovskis pakeitė dvarui privalomą atodirbį į piniginę rentą, suteikė valstiečiams asmens laisvę, leido jiems verstis prekyba ir amatais, įsteigė mokyklas vaikams ir žemdirbystės mokslus suaugusiems. Nurodė mokymuose dalyvauti ir moterims, kas irgi buvo didelė naujovė. Vyskupas Ignas Masalskis, kunigaikštis Adomas Čartoriskis ir kiti teigiamiai vertino Bžostovskio reformas.
Respubliką sudarė apie 800 gyventojų, keli malūnai, degtinės varykla, trys smuklės. Turėjo 150 vyrų miliciją/kariuomenę. 1794 metais Pavlovo kariuomenės daliniai rėmė Kosciuškos sukilėlius ir kelis kartus stojo kovon prieš caro kazokus. Pavlovo respublika veikė 26 metus, iki 1795 metų, Lietuvos-Lenkijos paskutiniojo padalijimo. Sovietų okupacijos pradžioje pastatai dar buvo naudojami ūkiniams reikalams, vėliau apleisti pradėjo griūti. Dabar išlikę tiktai dvaro rūmų, arklidžių ir kitų pastatų griuvėsiai.
Butrimonių bažnytėlės vaizdas per šv. Mišias
Iš Pavlovo respublikos patraukėme į Jašiūnus. Čia – ne dvaro griuvėsiai, bet ištaigingi dvaro rūmai, kuriuos ir norėjome apžiūrėti. Lietuviškai nekalbanti moterėlė, panaši į tas, kurios sėdėdavo Maskvos viešbučių koridoriuose, kuriuos griežtai ir kartais grubiai kontroliuodavo, neįleido net pro vartus į teritoriją. Vyksta dvaro rūmų restauravimo darbai. Didelė lenta skelbia, kad tais darbais „Kuriame Lietuvos ateitį“ Europos Sąjungos (reiškia – vokiečių) pinigais.
Butrimonių kaimo bažnytėlės šventoriuje per šv. Mišias
Pravažiavome pro rajono savivaldybės ir seniūnijos centrą, Šalčininkų miestą. Iš Lietuvos žiniasklaidos man buvo susidaręs įspūdis, kad čia vaizdas bus apskuręs, bet miestas gražiai sutvarkytas, švariai užlaikomas.
Sustojome netoli Kaniūkų kaimo, kur 1944 metais raudonieji rusai ir žydai partizanai Genriko Zimano nurodymu nužudė 38 žmones – vyrus, moteris ir vaikus – sušaudė, mirtinai užmušė akmenimis ir lazdomis, sudegino gyvus savo trobose. Raudonieji taip keršijo, nes kaimo gyventojai ginklu gynė jų grobiamą derlių, gyvulius ir kitą turtą. Priešais nykstančias Kaniūkų kapinaites surašyti visi nužudytieji.
Toliau privažiavome Butrimonių kaimą. Maža bažnytėlė. Vyksta pamaldos. Pasivaikščiojau po kapines, norėjau pažiūrėti, ar tarp lenkiškų antkapių rasiu ir lietuviškų pavardžių. Radau vieną kitą lietuvišką pavardę ir nemažai pavardžių su lietuviškomis šaknimis arba nukirptomis lietuviškomis galūnėmis – Pietraszun, Palul, Jasilon ir panašiai.
Pasiekėme Eišiškes, seną jotvingių gyvenvietę. Manoma, kad XIV amžiuje miestelį įkūrė Karijoto sūnus Eikša. Sakoma, kad iš čia Vytautas parsivežė Oną ir paėmė ją sau į žmoną.
Miestelis nukentėjo nuo pakartotinių karų – jį degino rusai, degino švedai, degino ir Švitrigailos kariai. Šiandien stovi 1852 metais statyta graži bažnyčia, kurios išorė su kolonomis primena Vilniaus katedrą. 1944-1953 metais Eišiškių valsčiuje veikė Lietuvos partizanai. Dabar miestelyje yra dvi gimnazijos, vienoje pamokos dėstomos lietuvių kalba, kitoje – lenkų kalba.
Eišiškės, įkurtos greta pagrindinio kelio tarp Vilniaus, Lydos ir Naugarduko, kadaise buvo svarbus šio krašto centras. XIX a. pabaigoje veikė du degtukų fabrikai. 1897 metais miestelis turėjo maždaug 3400 gyventojų, kurių 70% buvo žydai. Vėliau, Holokausto metu, apie 4000 Eišiškių žydų buvo išžudyti. Eišiškės buvusį žydų gyvenimą įamžino Eišiškėse gimusi žydų istorikė Yaffa Eliach, savo didelėje knygoje „There Once Was A Place“ (1998, USA, 818 psl.).
Kryžius Kaniūkų kaimo nužudytiesiems atminti
Paskutinis šios dienos tikslas buvo Pirčiupiai. Pirčiupių kaime – garsusis Pirčiupių Motinos paminklas. Ten kur raudonųjų partizanų užsakymu vokiečių SS kuopos 1944 metų birželio 3 d. sudegino 119 gyvų vyrų, moterų ir vaikų. Sovietinė valdžia, nutylėjusi raudonųjų vaidmenį, šią tragediją panaudojo savai propagandai prieš vokiečius.
Baigiant šios dienos kelionę sustojome „Pirčiupių karčiamoje“. Graži vieta, maistas ir aptarnavimas mus tenkino. Gaila, trūko laiko pasiekti Dieveniškes, tą Lietuvos iškyšulį į Baltarusiją. Teks laukti kito karto. Dieveniškėse būta didikų Goštautų istorinių žemių ir dvarų. Nors Dieveniškių seniūnija iš trijų pusių apsupta Baltarusijos, ten vyrauja ne baltarusiai, o lenkai.
Nykstančios Kaniūkų kaimo kapinaitės
III. Palanga ir Žemaitija
Pakeliui į Palangą, Ventės Rage, užsukome į restoraną pietų. Meniu radau man neragautos ungurio sriubos. Užklausiau jaunos padavėjos:
–Ar patartumėte ungurienės?
–Aš nesu ragavusi.
–Tai žadate ant manęs išbandyti?
Nusišypsojo ir nieko neatsakė. Tada klausiu, kurią žuvį patartų.
–Siūlyčiau sterką.
–O jeigu norėčiau upėtakio?
–Aš jums nedrausčiau.
Taip tapau paliktas likimo valiai.
Palangoje verslo žmonės skundėsi, kad šiais metais mažai atvažiuoja rusų. Viešbutyje „Palanga“ kiek stovėjo automobilių su rusiškais numeriais, tiek ir su latviškais, ir su lietuviškais. (Buvo dar po vieną automobilį su šveicariškais, prancūziškais ir baltarusiškais numeriais.) Pagalvojau – kažin, ar rusai tik pinigų turi mažiau, kad jau ne tiek daug jų atvažiuoja, ar jie bijo Putino išgarsintų lietuvių fašistų? Barmenas, pildamas man taurę vyno, paaiškino, kad dauguma tų latviškų automobilių vistiek priklauso rusams – Rygoje gyvenantiems.
Palangos centre, Vytauto gatvėje, netoli sankryžos su Basanavičiaus gatve, stovi paminklas, tapęs vienu svarbiausių to miesto žymių. Svarbus ne dėl to, kad primena kokį Palangos ar Lietuvos svarbų žmogų ar įvykį, bet todėl, kad stovi matomiausioje vietoje, priešais bažnyčią, ir masyvumu bei užrašais atkreipia visų akį. Tai obeliskas su sovietiniais ženklais, skirtas okupantams – žuvusiems Raudonosios armijos kariams, kurie yra palaidoti toje vietoje.
Prie Raudonosios armijos obelisko užsuka ne tik rusai, bet ir sovietiniu simboliu susidomėję Vakarų Europos turistai. Tačiau čia ne Grūto parko ironija. Čia obeliskas garbina okupantus aiškiau, negu tą darė pašalintos Žaliojo tilto statulos. Pats Palangos meras yra pripažinęs, kad pačiame miesto centre šis obeliskas ir jai skirta aikštelė yra ir netinkamoje vietoje, ir „neproporcingai per dideli“. Dar skaudžiau, kad gretimoje aikštelėje stovintis paminklas tų pačių okupantų nužudytam partizanų generolui Jonui Žemaičiui yra ryškiai mažesnis ir kuklesnis. Praeivis, apimdamas abu paminklus vienu žvilgsniu, gali pamąstyti, kam iš jų skiriama daugiau garbės.
Didžioji dalis palangiškių verčiasi iš turizmo, ir, pašalinus šį Rusijos ambasados globojamą paminklą bei karių kapus, Rusija ryžkiai ir garsiai atsilieptų. Bijoma, kad tada Palanga sulauktų dar mažiau Rusijos turistų.
Palangos savivaldybė žada aikštelę pertvarkyti, palikti okupantų kapus, bet obeliską pakeisti kuklia lentele be sovietinių simbolių, o generolui Žemaičiui pastatyti tinkamesnį, garbingesnį paminklą. Kada to galima tikėtis, neaišku, nes apie šio okupantų obelisko likimą jau kalbama ir svarstoma daugiau nei 10 metų.
Kitą dieną svečiavausi Žemaičių Naumiestyje, pas Gražiną, kurios tėvas tų pačių okupantų buvo „gydomas“ garsioje Kaliningrado srities Černiachovskio (Įsručio) psichiatrinėje „ligoninėje“, kurioje politiškai nepatogius žmones paversdavo nepavojingomis „daržovėmis“. Klaipėdoje svečiavausi pas pusbrolį Liudą, kurio tėvas buvo tų pačių okupantų sušaudytas. Į Kudirkos Naumiestį važiavau su pussesere Irena, gimusia Žemaitijoje, bet tų pačių okupantų dėka užaugusia Kazachstane. Ir taip toliau.
Mano tėvo gimtinė Ylakiai, kuriuose likę tik tie giminės, kurie jau po žeme. Ten prieš devynerius metus palaidojau ir tėvą ir kas metai aplankau jo kapą. Kapinėse tarp paminklų – juodas blizgantis akmuo – antkapis muzikui Broniui Jonušui. Atsimenu jį dar Čikagos lituanistinėje mokykloje, kurią trumpai ir nelabai sėkmingai lankiau 1955 ar 1956 metais. Jonušas ten buvo muzikos mokytojas. Klasėje buvo griežtas. Buvęs Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris, Lietuvos policijos orkestro dirigentas, sukūręs saują maršų, visą amžių pripratęs prie griežtos drausmės, gal kitaip nemokėjo. Bet jam nelabai sekėsi drausminti paauglius, augančius laisvesnėje Amerikoje. Palinkėjau jam amžiną atilsį.
Iš Žemaitijos grįžtant į Vilnių, važiuojant per Skuodą, truputį sugaišome, nes pasukę ne tuo keliu, atsiradome Latvijoje.
IV. Giminės
Lietuva – toks mažas kraštas, bet kiekviena vietovė turi savus papročius. Kai tėvą laidojau po debesuotu Žemaitijos dangumi, mus lydėjo dūdų orkestras. Suvalkijoje laidojant motiną, kapui iškastos duobės sienos buvo apkaišytos žaliomis paparčio šakelėmis, o išgaubtose sienų nišose degė žvakutės. Buvo jaukus, raminantis vaizdas. Lyg ne kapas, o kokia šventa koplytėlė, į kurią švelniai nuleidžiamas karstas.
Įvažiavę į Kudirkos Naumiestį, jau penkiolikti metai sustojame pas tą patį gėlininką. Parinkę gėlių ir žvakučių, nuvažiavom į kapines, kur sutikome mokytoją Jasaitienę, tvarkančią mano motinos kapą.
Šipailos, Laurinaičiai, Orintai, Stikliai, – tai vis mūsų giminės. Ir kiek čia antkapių su tomis pavardėmis! Po visas kapines išbarstiti. Kažin ar buvo susipykę, kad atsigulė toli vieni nuo kitų. O gal kiekvienas sau vis gražesnės vietelės norėjo. Prastos vietos kapinėse lyg ir nėra – ant kalnelio seniai sodintų liepų ir kitų lapuočių viršūnės mirguliuoja virš visų. Žmonės, manytum, atėjo į šį miškelį ir atsigulė pailsėti.
Sovietų Lietuvos „šeimininko“ giminė buvo mano motinos kaimynai, tai Sniečkų antkapių čia irgi ne vienas ir ne du. Lozoraičiai irgi iš šio krašto, jų čia irgi netrūksta. Didžiojo Varpininko kapas gražiai aptvarkytas, tvorelė atnaujinta – pasivaikščiojus, Kudirkų rasi čia ir daugiau.
Anam gale, atskirai už savo tvorelės, didokas plotas su centriniu paminklu, apsuptu mažesniais. Pavardės – rusiškos, rusiškoje alfabetoje, neįskaitau. Tai sovietiniai didvyriai – kelios eilutės lietuviškai paaiškina. Irgi atsigulę amžinai šioje žemėje. Rusijos Respublikos pinigai rūpinasi šiais okupantų paminklais, parūpina vainikus ir gėles.
Kitame upės krante – prūsų, vėliau vokiečių žemė. Dabar – vadinasi Kaliningradas. Vokiečiai to jų kryžininkų prieš šimtus metų užkariauto krašto maskoliams neatidavė geruoju. Dideli mūšiai tarp vokiečių ir rusų čia buvę. Anksčiau ir tarp vokiečių ir prūsų.
Spausdinta laikraštyje „Draugas“ 2015 m. rugsėjį